Pasaulyje yra du žmonių tipai: kanibalai ir kūrėjai. Esminis jų skirtumas – įsivaizdavimas, kaip veikia pasaulis. Kaip numalšinti alkį? Suvalgyti kaimyną ar sugalvoti, kaip išauginti daržoves viduržiemy?
Ar pasaulis yra „nulinės sumos žaidimas“, kai gyventi geriau įmanoma tik tada, kai kitam blogiau? Kanibalai atsakytų „taip“, kūrėjai – „ne“.
„Nulinės sumos žaidimo“ mąstymo linija yra persmelkusi daug gyvenimo sričių. Nuo to, ar žmogus šią paradigmą priima, priklauso ir jo požiūris į daugelį gyvenimo klausimų. Ką atsakytumėte vaikui, kuris paklaustų, kodėl vieni žmonės yra turtingi, o kiti – ne. Turtingi, nes jie turtą sukūrė? Ar turtingi, nes jie turtą iš kitų tiesiog pavogė?
Ta pati „sukūrė“ ar „pavogė“ logika atsispindi ir socializmo ideologijoje. Juk komunistai ne pirmi atkreipė dėmesį į tai, kad vieni žmonės gyvena geriau nei kiti. Tačiau jie išgrynino, kad turtuoliai yra skurdo priežastis. Visi išvedžiojimai, kad kapitalo savininkai pasisavina darbininkų sukuriamą pridėtinę vertę, tėra elegantiškesnis būdas pasakyti, jog turtingi yra turtingi, nes atėmė iš vargšų.
„Nulinės sumos žaidimo“ logika paplitusi ir mąstant dar apie Adamo Smitho iškeltą klausimą, kodėl vienos šalys turtingesnės už kitas. Gausu įvairių paaiškinimų, tačiau šalia įsipina ir „Šiaurės–Pietų“ teorija. Pirma, europiečiai gyvena geriau nei afrikiečiai, nes pirmieji išnaudojo antruosius. Antra, afrikiečiai tiesiog negali gyventi geriau nei europiečiai, nebent afrikiečiai pradėtų juos išnaudoti.
„Nulinės sumos žaidimo“ suvokimas išsivystė priešindustriniais laikais, kurie iš tikro sudaro didžiąją dalį žmonijos istorijos. Iki pramonės revoliucijos bene vienintelė gėrybė buvo dirbama žemė. Jos kiekis nulemdavęs, kiek ekonominės gerovės sukursi. Daugiau žemės, daugiau gėrybių, daugiau turto (žinoma, vertę taip pat kūrė amatai ir prekyba, tačiau jų apimtis nebuvo palyginami su žemės ūkio mastu). Tad suprantama, kad pasaulyje, kuriame visa žemė jau buvo pasidalyta, išsivystė toks supratimas. Kanibalizmas, t. y. kaimyno žemės atėmimas, atrodė vienintelis kelias į gerovę.
XX a. technologijos, laisvas prekių, kapitalo ir žmonių judėjimas sunaikino bet kokias „nulinės sumos žaidimo“ prielaidas. Visi galime gyventi geriau. Geresniam mano asmeniniam gyvenimui nebūtina, kad mano kaimyno kaimynas badautų. Net atvirkščiai – jei jis gyvens gerai, man nuo to turėtų būti tik dar geriau. Tai taikytina tiek žmonėms, tiek valstybėms.
Tačiau net dvidešimtajame – tankų, lėktuvų ir mineralinių trąšų amžiuje – buvo užsikrėtusių kanibalizmu. Kol vienos šalys gerovės šaltinį matė kapitalizme – kūryboje ir prekyboje, kitos – kanibalizme. Lebensraum, kalbant paprastai, išsivystė iš minties, kad geriau gyventi norintiems vokiečiams „trūksta“ žemės, kurios „per daug“ Rytuose. XXI amžiaus kanibalų, deja, dar pasitaiko.
Kanibalų yra ir daugiau. Kam dar gali kilti mintis siūlyti prievarta atleisti vyresnius darbuotojus, nes, matai, trūksta darbo jauniems? Arba drausti į šalį atvažiuoti norintiems ir galintiems dirbti, dėl to, kad darbo stinga saviems? Manymas, kad darbo vietų skaičius šalyje yra nekintantis, tad, pavyzdžiui, daugiau žmonių ieškančių darbo reiškia neišvengiamą nedarbą, yra tas pats „nulinės sumos žaidimo“ principas.
Visos gyvenimo sritys, iš kurių pašalinti kūrėjai, verslininkai ir laisvi žmonių mainai, yra tiesiog kanibalų inkubatoriai. Nori geriau gyventi – ne našiau dirbk, o daugiau protestuok. Imk kitų sukurtą gerovę, bet jokiu būdu nesiimk kurti pats. Išėsk talentingą kolegą, nes galbūt ateityje jis paverš tavo kėdę. Kaip Graikija nori išspręsti savo skolų problemas? Užuot atleidusi biurokratų ir sudariusi palankias sąlygas verslui, tiesiog neatiduoti skolų.
Rašytoja, filosofė Ayn Rand romane „Atlantas patraukė pečiais“ („Atlas Shrugged“) aprašė distopinę ateitį, kuriame verslą ir gėrybių kūrimą pakeitė perskirstymas. Visuomenė išsigimė, žmonės nuskurdo. Jei Europa nenustos nuolaidžiauti ir maitinti kanibalų, jai gresia tas pats. Su garsiai rėkaujančia, streikuojančia ir kitų nuosavybės negerbiančia mažuma kovoti nemalonu. Bet pagalvokite, kas bus, jei ji pavirs dauguma?
„Hanibalas prie vartų“ kažkada susiprotėjo romėnai, patyrę triuškinantį pralaimėjimą prie Kanų (216 m. pr. Kr.) ir supratę, jog kelias į Romą priešui atviras. Tokio aliarmo reikia ir šiandien.
