Komentaras publikuotas žurnale „IQ”
Ko reikia Lietuvai ir Europai 2013? Kad 2013-ieji netaptų„mirusios katės atšokimo“ metais.
Nepaisant taip trokštamo optimizmo proveržio, šviesos tunelio gale matymo ir visų kitų metaforų, Europa nėra išsprendusi savo ekonominių problemų. Valstybių skolos, jas sukėlęs, išsipūtęs ir neefektyvus viešasis sektorius. Nedarbas ir sveiku protu nesuvokiami reguliavimai, trukdantys žmonėms dirbti ir kurti darbo vietas. Pridėkime pietų šalyse vis stiprėjančias nacionalistines-socialistines nuotaikas, stiprėjantį britų separatizmą ir kyla du klausimai. Pirma, ar taip vadinamas „stabilizavimasis“ iš tikro įvyko. Ir jei įvyko, ar tai nėra panašu į investuotojų mėgstamą frazę apie „mirusios katės atšokimą“ (angl. dead cat bounce). Ekonominiams rodikliams prastėjant, bet koks trumpalaikis pagerėjimas imamas traktuoti, kaip atsigavimo pradžia, nors po to seka ir tolesnis kritimas.
Lietuvoje situacija tam tikra prasme yra net geresnė nei kai kuriose ES šalyse. Bet nereikia pamiršti, kad esminės ir struktūrinės ūkio problemos niekur nedingo. Investuotojai ir toliau susiduria su nepateisinamais biurokratiniais stabdžiais. Darbo kodeksas vis dar alsuoja sovietinės planinės ekonomikos rojaus kvapais. Mokestinė sistema neskatina investuoti ar kurti daug pridėtinės vertės sukuriančių darbo vietų. Ekonominis kritimas buvo truputį pristabdytas skolintais pinigais, bet vien palūkanoms (nekalbant apie atidavimą) jau 2013 metais reikės skirti apie 2% BVP! Investicijų medžioklėje yra pokyčių, bet politikai vis dar įsivaizduoja save feodalais, kuriuos užsienio pirkliai turi kone įtikinti, kad šie leistų investuoti.
Kodėl piešiu nepopuliariomis niūrių spalvų kreidelėmis? Todėl, kad daug politikų visuose kraštuose tik ir laukia, kol nuo jų bus nuimtas, kad ir iliuzinis, išlaidavimo ir nepagrįstų sprendimų apynasris. Kiekvienas, net ir laikinas atokvėpis rizikuoja būti ne išnaudojamas reformoms, bet grįžimui prie naminių socialistinių eksperimentų. „Gana taupyti – laikas augti“, sako jie. Šis šūkis yra tikras ekonominės minties klaidų koncentratas. Bet į pietų Europos gatves jis išveda mases žmonių, kurie reikalauja ne reformų, investicijų ar ekonominių laisvių, bet trylikto-keturiolikto atlyginimo vien už tai, kad teikėsi ateiti į darbą ar už tai, kad XXI amžiuje moka naudotis kompiuteriu. Būtent tokį „augimą“ jie ir įsivaizduoja: valstybė pasiskolina (ar atspausdina) pinigų ir dalina visiems aplinkui.
Grįžkime į Lietuvą. Naujoji valdžia turi visas galimybes, kad atsigavimas Lietuvoje nebūtų trumpalaikis „atšokimas“. Dar svarbiau – viso to galima pasiekti sąžiningu ir nuosekliu darbu kertant biurokratines džiungles, mažinant administracinę naštą dirbantiems ir kuriantiems. Reforma tinkanti tiek kairei, tiek dešinei, o biudžetui tai nieko nekainuotų (įplaukos net išaugtų), ir būtų galima sumažinti biurokratų. Ekonomikai – naudinga, visuomenėje – populiaru, pralošti – neįmanoma.Taupymas ir augimas viename.
Užsienio investicijų pritraukimas, nustojant diskriminuoti šiek tiek daugiau uždirbančius galėtų būti kitas žingsnis. Vien įvedus taip vadinamas „Sodros“ įmokų„lubas“, t.y. kai atlyginimo dalis, pvz., virš 4000 Lt nebeapmokestinama „Sodros“ mokesčiais, visą darbo rinkos situaciją pakeistų akimirksniu. Kone pirmą kartą atsirastų stimulas stengtis, kad oficialus apmokestintas atlyginimas būtų kuo didesnis, o ne kuo mažesnis. Vyktų ne lenktynės į apačią (t.y. stengiantis parodyti kuo mažesnes oficialias pajamas), bet atvirkščiai – lenktynės į viršų. Šešėlinei ekonomikai ir vokeliams būtų suduotas rimtas smūgis, daugiau žmonių mokėtų mokesčius.
Na, o Europai, kaip ir kiekvienai šlubuojančiai įmonei, reikia rimto audito. Kas AB „ES“ kuria vertę, o kas -nuostolius? Akivaizdu, kad naudą vertę kuria tik laisva prekyba, o plačiau –laisvas prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimas. Savaime suprantama, viso to nebūtų, jei kiekvienoje šalyje nebūtų dirbančių, kuriančių ir investuojančių. Bet tai būtų daroma net jei ES neegzistuotų. Būtent laisva prekyba yra esminė ES,kaip institucijos, nauda. Jei ką iš viso Europos projekto ir verta gelbėti, tai –laisvą prekybą. Visa kita, pradedant daugiakalbystės komisaru ir baigiant kiaulių gerovės didinimu, galima be skausmo parduoti iš varžytinių ir kuo greičiau.
Ko reikia Europai ir Lietuvai 2013? Apibendrinant tokios imties klausimą sunku išvengti klišių. Bet taip, kaip dalis žmonių patikėjo fukujamiška istorijos pabaiga, taip dalis žmonių amžių sandūroje patikėjo, kad visos ekonomikos problemos yra išspręstos, kadmaterialinis nepriteklius, (bent jau senojoje Europoje)kaip raupai,yra išnaikintas. Realybė parodė kitaip. Mąstant apie atsigavimą galioja tie patys realybės rėmai. Ekonomikos augimas ar kritimas nėra nuo mūsų nepriklausantys, antgamtiniai veiksmai ar atsitiktinių skaičių virtinė. Vien išlaikyti nulinį augimą, reiškia dirbti taip pat sunkiai ir taip pat gerai kaip praeitais metais.Tingint, nemokant ar streikuojant gerovė ne sukuriama, o naikinama. Taigi ir palinkėjimas Europai – sugrįžti į realybę.
Kol pietiečiai streikuoja ir bando suvokti realybę, Lietuva per darbą ir veikimą turi galimybę ekonomiškai priartėti arčiau ES senbuvių. Bet tik tada, jei valdžia nesipyks su ekonomine tikrove ir spręs realias, o ne ideologines problemas.
