Komentaras publikuotas žurnale „IQ”
Po karštos visomis prasmėmis vasaros mūsų laukia audringas ruduo. Yra bent keturi veiksniai, kodėl ruduo gali būti neramus mūsų ekonominiam gyvenimui.
Pirmas ir sunkiausiai prognozuojamas – kuria linkme pasuks įvykiai Ukrainoje. Besiplečiantis ar gilesnis karinis konfliktas neabejotinai turėtų neigiamų, geriausiu atveju – netiesioginių, padarinių Lietuvai. Pradedant smunkančiu vietos žmonių optimizmo smukimu, baigiant didėjančiu potencialių investuotojų atsargumu dėl išaugusios geopolitinės rizikos.
Tam tikru atžvilgiu tai būtų naujo tipo iššūkis Lietuvai. Žlugus Sovietų Sąjungai ir išvengus baisybių, įsiplieskusių buvusioje Jugoslavijoje, Moldovoje ar Kalnų Karabache, karinio konflikto grėsmė Baltijos šalyse buvo daugiau teorinė. Įstojus į NATO tikimybė sumažėjo dar labiau. Tačiau dabar kaimynystėje atvirai kariaujama tankais, artilerija ir aviacija. Agresija prieš Ukrainą, net jei viskas baigsis pagal patį geriausią scenarijų, vis tiek turės neigiamos įtakos Lietuvos investiciniam patrauklumui.
Mums kartais nesiseka įtikinti investuotojų, kad sugebėsime susitvarkyti su pačių susigalvotomis biurokratinėmis kliūtimis, kaip nutiko „Chevron“ ir skalūnų dujų atveju. Pašonėje vykstant karui daug sunkiau visus įtikinti, kad Lietuva yra palanki ir saugi vieta investicijoms.
Antras veiksnys – paskelbtos Rusijos sankcijos maisto importui iš ES. Daug kas sako, kad Lietuvos ekonomikai tai neturės esminės įtakos. Ar kojos lūžis daro lemiamą įtaką žmogaus gyvenimui? Ne. Bet, kol koja nesugijusi, jis negali dirbti visu pajėgumu. O žmonės ir įmonės, iš kurių ir susideda Lietuvos ekonomika, tiesiog neturi prabangos dirbti ne visu pajėgumu.
Ūkio ministerija prognozuoja, kad sankcijos gali ekonomikos prieaugį sumažinti 0,2 proc. Tai nuo bendrojo vidaus produkto prieaugio nurėžtų apie 200 mln. litų, o nuo valdžios pajamų – augimo apie 50 mln. litų. Ne didžiausi pinigai, palyginti su visomis valdžios išlaidomis (apie 38 mlrd. litų), bet mokesčius įvesti ar didinti dažnai imama ir dėl daug mažesnių sumų. Gyventojų „prabangaus“ nekilnojamojo turto mokestis atneša apie 3 mln. litų.
O pažadų rinkėjams pridalyta pakankamai. Kad ir pensijas padidinti iš „viršplaninių „Sodros“ pajamų“. Ji skolinga daugiau 10 mlrd. litų ir toks ketinimas panašus į visiškai prasiskolinusio, namą užstačiusio žmogaus sprendimą pirkti naują televizorių, gavus neplanuotus 1000 litų. Diskusija ne apie pensijas. Tai iliustracija, kad valdžios apetitas nesumažėjo, pajamos neišaugo, rezervų nėra.
Trečia, dar vasarą stambių pramonės įmonių, pavyzdžiui, „Orlen Lietuvos“ ir „Achemos“, siųstas signalas. Galima ilgai ginčytis, ar Lietuvos statistikai svarbi naftos perdirbimo įmonė. Bet, kad ir kaip žiūrėsi, realų paklausų produktą gaminanti, daugiau nei 2000 darbuotojų turinti bendrovė ekonomiškai naudinga. Įvairiais skaičiavimais, 2007–2013 metais „Orlen Lietuva“ sumokėjo daugiau nei 700 mln. litų mokesčių (neskaičiuojant PVM ir akcizų). T. y. po 100 mln. kasmet, ką ir kalbėti apie neigiamą poveikį gyventojų pajamoms ir susijusioms bendrovėms, jei Mažeikių įmonės problemos nesibaigtų.
Pavojaus signalai nėra vien rinkos padarinys. Elektros energija stambioms Lietuvos bendrovėms yra kone brangiausia ES. Pačių įmonių pasigaminta elektros energija yra apmokestinama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčiu. Nuo pabrangintos elektros kenčia ne tik „Orlen Lietuva“, „Achema“, bet ir kitas stambus verslas. Vežimo geležinkeliais tarifai – kita tema, naujai išplaukusi į viešumą vėl „Orlen Lietuvos“ atveju. Šios ir panašios įmonių bėdos svarbios tuo, kad jas išspręsti (ar bent jau spręsti) valstybė gali. Juk ji yra energetikos ar geležinkelių sektoriuje veikiančių komercinių bendrovių savininkė, ar ne?
Ketvirta, visos paminėtos problemos gali tapti dar rimtesnėmis, jei atsirastų naujų sankcijų, tarkime, energetikos srityje. Reikėtų prisiminti, kad didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudaro perdirbti naftos produktai, o ne žemės ūkio produktai. O jei sustotų pigios elektros energijos importas iš Rytų? Beje, tokią „sankciją“ lietuviai jau buvo įsivedę 2013-aisiais. Tada dėl Baltijos šalių operatorių susitarimų elektros kaina biržoje pašoko nuo 15 iki 70 centų už kilovatvalandę. Kadangi realių sankcijų esmė ir yra kuo labiau pakenkti, konfliktui užtrukus tokia tikimybė yra nemaža.
Prieš išeidami atostogų politikai mintyse jau iš(si)dalino ekonomikos augimo pyragą, suplanuotą su optimistinėmis prielaidomis. Deja, dėl pasaulinių įvykių sulėtėjęs ūkis gali tiesiog nepatempti politikų pažadų. Prie Ukrainos konflikto prisideda ir nerimas, kad politikai vėl suskubs kišti leteną į mokesčių mokėtojų kišenes.
