Pabėgėlių tema Lietuvai ypač naudinga. Jie skatina iškelti rimtą klausimą, kas yra geras pilietis? Taip pat leidžia parodyti, kiek valstybės teikiamos paslaugos nutolusios nuo ekonominės logikos. Svarbiausia, galima klausti aštriai. Be lyrinės pudros ir poetinio tuščiažodžiavimo, kurio paprastai neišvengiama diskusijose šia tema.
Kodėl dalis mūsų piliečių baidosi pabėgėlių? Vienas argumentų – atvažiuos, nieko neveiks, visko reikalaus, o jais atsikratyti nebepavyks.
Dalis imigrantų (ar pabėgėlių) Vakarų Europoje iš tiesų atsisako dirbti, gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kai kurie jauni vyrai nuobodulį praskaidrina besiklausydami radikalių islamistų, psichologiškai manipuliuojančių, kad dėl visų problemų, t. y. nedarbo ir atsiskyrimo nuo visuomenės, kalti Vakarai. Dar daugiau, tam pasiduoda ir Vakarų šalių piliečiai – pabėgėlių ar imigrantų palikuonys. Tikrai yra grėsmė, kad pabėgėliai (ar imigrantai) nedirbs, nesiintegruos į visuomenę, reikalaus padengti jų gyvenimo išlaidas.
Toks pabėgėlio paveikslas tiksliai atitinka prasto piliečio apibūdinimą. Kiek Lietuvoje yra pilietybę turinčių asmenų, kurie nieko nedirba ir nekuria? Kalbu ne apie pensininkus ar neįgaliuosius, bet apie dirbti pajėgius žmones. Kiek susigalvoja įvairiausių atsikalbinėjimų? Populiariausias turbūt šis: „Dabar gaunu pašalpą, jei eisiu į darbą, reikės pirkti autobuso bilietą, naujus batus ir t. t. Man neapsimoka.“ Kiek „bedarbių“, iš Darbo biržos gavę darbo pasiūlymą, potencialaus darbdavio prašo parašyti, kad jis esą netinkamas į pareigas? 52 tūkst. žmonių Lietuvoje yra ilgalaikiai, t. y. daugiau nei metus, bedarbiai.
Atsisakančių dirbti ir visko reikalaujančių piliečių retorika niekuo nesiskiria nuo atsisakančių dirbti ir visko reikalaujančių pabėgėlių (ar imigrantų) retorikos. Ir tie, ir anie šūkauja esą norintys dirbti, bet ne už „vergišką atlyginimą“. Ir vieni, ir kiti reikalauja „oraus gyvenimo“. Jokio skirtumo, kad vieni pasitelkia radikalų islamą, o kiti – marksizmo liekanas (beje, kairiųjų teroristų gal net daugiau nei islamistų – nuo FARC Kolumbijoje iki Nepalo maoistų).
Ar pabėgėliai kelia radikalaus islamo grėsmę nacionaliniam saugumui? Nežinau. Bet būtų galima atlikti paprastą minties eksperimentą. Koks procentas iš 1105 pabėgėlių Lietuvoje nori įkurti Islamo valstybę ar įvesti šariato įstatymus? O koks procentas Lietuvos piliečių slapta trokšta, kad šalis grįžtų į SSRS laikus, ar palaiko Krymo aneksiją?
Pabėgėliai atskleidžia ir kitą nepatogią tiesą. Viešosios paslaugos, kurias už mokesčių mokėtojų pinigus teikia valstybė, idealiai pritaikytos tinginiams ir sukčiams. Nemoki mokesčių arba jų moki labai mažai? Vis tiek gausi visas paslaugas. Vaikas nemokamai eis į mokyklą (greičiausiai gaus ir pavalgyti), tave pagydys, tavo turtą saugos. Į valstybinę pensijų sistemą gali sumokėti labai mažai, bet tavo pensija bus panaši į to, kuris atseikėjo labai daug. Valstybinė sistema skatina iškreiptą lygiavą. Nedirbantys ir nesistengiantys gyvena panašiai kaip triūsiantys ir besistengiantys.
Prieš keletą metų britų televizija išaiškino ne vieną pabėgėlį, įsigudrinusį pašalpas gauti ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet dar ir Švedijoje. Pikta? Taip. Bet Lietuvoje neseniai nuskambėjo istorija, kad invalidumo pensiją už aklumą gavusi politikė reguliariai… vairuodavo automobilį. Kuo toks piliečio elgesys yra labiau pateisinamas už pabėgėlio?
Lietuvos mokesčių mokėtojai 2012 m. apmokėjo 78 tūkst. invalidumo ir 143 tūkst. netekto darbingumo pensijų. Žinoma, yra žmonių, kuriems nepasisekė, bet ar tikrai kiekvienas gaunantis šias išmokas yra nelaimėlis? Istorijos apie tai, kaip „nusipirkti invalidumą“, neatsiranda iš niekur.
Tad ką daryti? Pabėgėlių krizė yra gera proga susitvarkyti savo kieme. Jei bijomasi reformų imtis iš pagrindų, galima pradėti nuo 1105 pabėgėlių. Pirma, nereikia sukurti tokių sąlygų, kad jie Lietuvoje galėtų gyventi nedirbdami ar nekurdami verslo. Antra, tam būtina pakeisti atgyvenusius įstatymus, kurie draudžia šalyje dirbti ne ES piliečiams. Beje, tai privalu padaryti ne vien dėl pabėgėlių, bet ir siekiant pritraukti kvalifikuotų kūrybingų žmonių (ar pabėgėlių) iš Ukrainos, Moldovos ar Baltarusijos. Trečia, reikia sukurti kitokį viešųjų paslaugų pabėgėliams finansavimo būdą. Ilgainiui teks rasti alternatyvą, finansuojamą jų pačių uždirbamais pinigais ir įmokomis.
Galiausiai, naudojant pabėgėlius kaip atskaitos tašką, bus galima pradėti kalbėti apie tai, kokios yra piliečio teisės ir pareigos. Jei tu esi pilietis, bet elgiesi kaip blogiausias įsivaizduojamas pabėgėlis, t. y. pats nieko nekuri, o tik gyveni kitų sąskaita, kodėl tave turi išlaikyti kiti? Tik todėl, kad per atsitiktinumą gimei Lietuvoje? Ir atvirkščiai, kodėl neleisti Lietuvoje gyventi tiems, kurie nori dirbti, kurti?
