Kopenhagos konsensuso duomenimis, jei labiau pažengusios šalys nustotų kištis į žemės ūkį, jos kartu gautų 110 mlrd. JAV dolerių, o nauda iš visos pasaulio prekybos liberalizavimo vertinama 254 mlrd. JAV dolerių per metus.
Ne paslaptis, kad Dohos raundas sustojo pirmiausia dėl pažengusių šalių nenoro imtis reformų žemės ūkio politikoje, o badymas pirštais „kalta JAV“ arba „kalta ES“ tėra nevykęs būdas nukreipti dėmesį nuo tikrosios problemos – prie subsidijų pripratusio žemės ūkio. 40% ES biudžeto skiriama vaizdingoms fermoms ir laukams išlaikyti, Japonijoje, kur tragiškai trūksta vietos, importuojamiems ryžiams taikomas 500% tarifas, o JAV įsikišta į biologijos mokslą (pasirodo tik JAV užauginti šamai gali būti vadinami „šamais“).
Dabartinė žemės ūkio politika naudinga tik paramos gavėjams – žemdirbiams, o kenkia ir vartotojams, ir pramoninių prekių gamintojams, ir mažiau išsivysčiusių šalių gyventojams. Tačiau PPO Dohos derybų raundo sustabdymas rodo, kad gerai organizuota mažuma gali rėkti garsiau nei dauguma, be to, seniai žinoma, kad politikai labiau girdi tuos, kas garsiai rėkia, o ne tuos, kas teisingai kalba. Ekonomistų diskusija niekada neprilygs žemdirbių kelių blokavimui traktoriais, o ir tarp pačių politikų visada atsiranda norinčių ginti „nuskriaustuosius“. Tik reikėtų priminti, kad paramą žemės ūkiui gauna ir tokie „nuskriaustieji“ kaip Monako princas Albertas ir britų karališkoji šeima.
Be abejo, derybos sustabdytos ne vien dėl žemės ūkio, tačiau negalima neigti, kad su žemės ūkiu susiję klausimai yra pagrindinis prekybos liberalizavimo tarp daugiau ir mažiau pažengusių šalių stabdis. Prekybos liberalizavimas pasaulio mastu leistų atsiskleisti šalių konkurenciniams pranašumams ir šalims gaminti tai, ką jos geriausiai sugeba. Nuo to, kada pažengusios šalys (ypač Europa) atsikratys žemdirbystės nostalgijos, o politikai klausys ne tik rėkiančių, bet ir kalbančių, priklauso daugelio planetos gyventojų gerovė.
