Darbą pradėjo naujas sveikatos apsaugos ministras. Kaip vieną iš esminių iššūkių ministras įvardija sveikatos apsaugos sektoriaus finansavimo trūkumą. Sveikatos apsaugai atseikėjame daugiau kaip 6 proc. BVP. Taip, galima sutikti, kad turtingos šalys skiria daugiau. Visgi, mūsų kaimynės šalys skiria panašią dalį kaip ir mes – Estija ir Latvija net mažiau – iki 6 proc., Lenkija – 6,7 proc. BVP. Faktas, kad kasmet sveikatos apsaugai išleidžiame vis daugiau. Prieš dešimtmetį privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetas siekė beveik 700 mln. eurų, šiais metais – daugiau nei 1,5 mlrd. eurų. Tačiau dvigubai didesnė suma neišsprendė nei eilių, nei mažų atlyginimų, nei kyšių problemų. Juk ne tik BVP dalis, bet ir daugelis kitų veiksnių, lemia gerą sveikatos apsaugą. Apie ką reikėtų diskutuoti ir kokius pokyčius pradėti įgyvendinti, siekiant sukurti geresnę sveikatos apsaugą?
Pritraukti daugiau privačių pinigų į sistemą. Visi sutaria, kad sveikatai reikia daugiau pinigų. Tačiau ne visi supranta, kad valstybės biudžetas ne bedugnis (juk pinigų taip greitai iš kažkur nepaimsi), kad būtų galima teikti nemokamas paslaugas visiems gyventojams, staigiai padidinti atlyginimus medikams ir pan.Jei tai būtų taip paprasta, dabar apie tai nekalbėtume. Ką daryti? Kitose šalyse sveikatos sistemoje sukasi žymiai daugiau privačių pinigų. Pats laikas juos įlieti į Lietuvos sveikatos sistemą. Reikia išnaikinti korupcinius vokelius ir juos pakeisti skaidriomis priemokomis. Atėjo laikas ir sudaryti palankias sąlygas žmonėms papildomai draustis privačiu sveikatos draudimu.
Racionaliau naudoti esamas lėšas. Pinigų kiekis – dar ne viskas. Svarbu, ir kaip jie panaudojami. Turime vieną didžiausių lovų ligoninėse skaičių Europoje. Tūkstančiui lietuvių tenka 7,6 lovos. Kitose šalyse šis rodiklis gerokai mažesnis: Latvijoje – 6, Estijoje – 5,6, Lenkijoje – 6,6, o Europos Sąjungos vidurkis – 5,4 lovos. Be to, net iki 80 proc. rajonų gyventojų gydosi ne savo savivaldybėse, o renkasi didesnes gydymo įstaigas. Rajonuose toliau išlaikomos tuščios lovos ir nenaudojama įranga, kurių išlaikymas kainuoja. Nors paslauga turi būti prieinama ir suteikiama kuo arčiau vartotojo, tačiau kai tai kainuoja šimtus tūkstančių, to toleruoti nebegalima. Juolab, kad dauguma ligonių vis tiek veržiasi į didesnes klinikas didžiuosiuose miestuose.
Tikslingiau paskirstyti esamas lėšas. Arba, kaip kreipimesi į ministrą prašo medikai – „efektyviai ir pagrįstai leisti lėšas ir investuoti ne į perteklinę medicinos įrangą, o į svarbiausią turtą – darbuotoją ir pacientą“. Deja, šiuo metu nėra jokio išlaidų panaudojimo vertinimo, ypač kalbant apie brangią medicinos įrangą. Pats metas pradėti tai vertinti ir tikslingiau paskirstyti pinigus. Bei pinigų paslaugų kokybei gerinti ir medicinos darbuotojų atlyginimams didinti ieškoti vidiniuose resursuose.
Didinti sveikatos priežiūros įstaigų konkurenciją. Lietuvoje trūksta konkurencijos – privačių gydymo įstaigų dalis siekia vos 9 procentus. Pavyzdžiui, Olandijoje, ji siekia net 88 proc., Belgijoje – 70 proc., Prancūzijoje – 66 proc., Vokietijoje ir Austrijoje – po 50 procentų. Kitų šalių patirtis rodo, kad veiksminga konkurencija lemia geresnę sveikatos sistemą – efektyvesnę įstaigų veiklą, geresnę paslaugų kokybę ir pacientų aptarnavimą ir kt.
Leisti žmonėms patiems susimokėti už savo sveikatos draudimą. Lietuvoje privalomo sveikatos draudimo įmokų nemoka daugiau kaip pusė šalies gyventojų. Apie 1,6 mln. gyventojų yra apdrausti valstybės, o tiksliau – mokesčių mokėtojų, neatsižvelgiant nei į jų pajamas, nei į turimą turtą. Tai reiškia, kad net ir galintieji mokėti už savo gydymą nemoka sveikatos draudimo įmokų. Juos apdraudžia mokesčių mokėtojai, už jų gydymą irgi moka mokesčių mokėtojai. Išeina taip, kad mokesčių mokėtojas perka sveikatos draudimą ne tik sau, bet dar ir kitam. Kai kas antras pilietis nemoka už save, tai sistema yra pasmerkta sukčiavimui, šešėliui ir trūkumui. Kodėl galintys mokėti už savo gydymą negali patys apsidrausti? Būtina įvesti pajamų ir turto testą visiems, norintiems, kad už jų sveikatos draudimą sumokėtų mokesčių mokėtojai.
Iki rinkimų liko septyni mėnesiai. Laiko mažai, įsisenėjusių problemų – daug. Ministras sako – revoliucijų nekels. Vis dėlto bent vieną iš penkių pasiūlymų būtų galima įgyvendinti ar pradėti įgyvendinti.
