Jau greitai sužinosime, kaip gyvensime kitąmet. Finansų ministerija kitą savaitę turi pateikti Vyriausybei 2016 metų biudžeto projektą. Nors žadėta, kad mokesčiai nebus didinami, džiaugtis dar anksti. Juk ateinančių metų biudžetą priims jau naujasis Seimas. Kokių mokestinių staigmenų yra parengę būsimi parlamentarai?
Vienos partijos apie didesnius esamus ir naujus mokesčius kalba tiesiogiai, kitos savo ketinimus didinti apmokestinimą „slepia“ po įmantriais šūkiais.
Pavyzdžiui, socialdemokratai yra aiškiai įvardiję, kad Lietuvoje veiks progresinių mokesčių sistema, o turtingesnieji mokės mokesčius už prabangų turtą. Nežinia, ar progresyvumą žadama didinti toliau keliant neapmokestinamąjį pajamų dydį, ar įvedant progresinių mokesčių tarifus, dėl kurių daugiau uždirbantys žmonės būtų labiau apmokestinami. Kad ir kaip būtų, brangaus turto apmokestinimas yra ne tas pats, kas progresiniai pajamų mokesčiai. Pagal savo prasmę pajamų ir turto mokesčiai skirtingi – žmogus gali turėti prabangaus turto (pavyzdžiui, paveldėto), tačiau neturėti pajamų, iš kurių galėtų už jį mokėti mokestį.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga pasisako už progresinius gyventojų pajamų mokesčius ir siūlo įvesti solidarumo mokesčius, apmokestinti bankus ir mažmeninės prekybos centrus. Partija „Tvarka ir teisingumas“ taip pat žada progresinius ir naujus mokesčius bankams bei prekybos centrams.
Dar grėsmingiau skamba Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos užmojai. Ji ketina įvesti progresinius mokesčius, dar labiau didinti tabako ir alkoholinių gėrimų akcizus. Ši partija netiesiogiai užsimena apie senų mašinų ir tam tikro maisto apmokestinimą: mokestinėmis priemonėmis nori atnaujinti automobilių parką nuo dabartinio vidutiniškai 15 metų senumo ir, pasitelkusi papildomą apmokestinimą, formuoti sveikos mitybos įgūdžius. Suprask, apmokestinus „nesveiką“ maistą visi bus sveiki.
Tokie partijų planai nestebina, nes jų programose yra ir daug brangiai kainuojančių pažadų. Kad jie būtų ištesėti, reikėtų tikrai dar labiau apmokestinti gyventojus. Turbūt todėl siūlymai mažinti kai kuriuos mokesčius (pavyzdžiui, reinvestuojamo pelno) paskęsta tarp užuominų apie tai, jog tai vienai, tai kitai gyventojų grupei gali tekti mokėti dar daugiau mokesčių.
Konservatoriai apie didesnį apmokestinimą rašo netiesiogiai, kalba apie didesnį perskirstymą: „Ambicija pasiekti adekvatų Europos šalių kontekste perskirstymą negali būti įgyvendinta esant dabartiniam valstybės pajamų iš mokesčių santykiui su BVP, kuris tam yra tiesiog per mažas (…) Iki Estijos lygio siektume ilgainiui padidinti ir Lietuvos mokesčių / BVP santykį.“
Perskirstymą, kaip pretekstą kelti mokesčius, įvardija dauguma politikų ir dabartinė valdžia, per savo kadenciją padidinusi ne vieną mokestį. Ką reiškia perskirstymas? Paprastai sakant, valdžia iš vienų mokesčių mokėtojų surinktus pinigus perskirsto kitiems ir išleidžia pati (pavyzdžiui, valdininkų atlyginimams). Į šalies biudžetą surenkamos pajamos, kurias daugiausia sudaro gyventojų sumokėti mokesčiai, perskirstomos įvairioms sritims: sveikatos ir socialinei apsaugai, švietimui, kultūrai, gynybai, kitoms valstybės funkcijoms finansuoti. Dažniausiai perskirstymo dydis išreiškiamas kaip mokestinių pajamų ir BVP santykis, kurį ir mini konservatoriai.
Eurostato duomenimis, Lietuvoje perskirstymo rodiklis siekia 28 proc. BVP, Airijoje – 30,5, Estijoje – 32,5, o Europos Sąjungos šalių vidurkis yra 40 procentų. Ironiška, bet konservatorių programoje dažnai gerai minimoje Airijoje perskirstymo rodiklis – tik šiek tiek didesnis negu Lietuvoje. Vertinant perskirstymo skirtumus Lietuvoje ir kitose ES valstybėse, reikia nepamiršti, kad jos apmokestina pensijas, socialines ir panašias išmokas. Tai šiek tiek „išpučia“ perskirstymo rodiklį.Be to, šalyse, kuriose šešėlis yra didesnis, perskirstymas atrodo mažesnis.
Kodėl tai tampa pretekstu didinti mokesčius? Neva perskirstymo rodiklis sudaro įspūdį, kad mokesčiai Lietuvoje yra vieni mažiausių ES. Tai viena didžiausių klaidų, kurią daro politikai, kai kalba apie žemą mokestinių pajamų ir BVP santykį. Analizuodami atskirus mokesčius matome, kad jie tikrai nėra maži. Vien pagal darbo jėgos apmokestinimą Lietuva lenkia daugelį ES valstybių. O šalyje esantis didelis šešėlis signalizuoja, kad mokesčiai – per dideli, ir jų per daug.
Jei didesnis perskirstymas būtų pasiektas sumažinus apmokestinimą ir efektyviau renkant esamus mokesčius, tuomet šį tikslą būtų galima pateisinti. Tačiau kyla grėsmė (ir tai ypač matyti skaitant partijų programų nuostatas), kad didesnio perskirstymo bus siekiama įvedant naujus mokesčius ar plečiant dabartinių bazę.
Ar tikrai perskirstymą reikia didinti partijų siūlomu didesnio apmokestinimo būdu? Galimybę daugiau perskirstyti per biudžetą galima svarstyti tada, kai lėšos skirstomos skaidriai ir efektyviai, o mokesčių mokėtojai neapkraunami dideliais mokesčiais. Gyventojai, matydami skaidresnį lėšų skirstymą, mažesnę korupciją, neslegiami didelio apmokestinimo, bus labiau motyvuoti mokėti mokesčius. Dėl to perskirstymas padidėtų ir be jokių didesnių mokesčių.
