Valstybinio telekomo Lietuvoje nebėra jau daugiau nei 15 metų. Privatizacijos keliu Lietuva pasuko todėl, kad didžiulis telekomunikacijų monstras veikė neefektyviai ir jį buvo sunku išlaikyti. Praėjus šitiek metų, atrodo, kad valstybė vėl vykdo tokią telekomunikacijų rinkos politiką, kuri Lietuvai gali atnešti antrą valstybinį telekomą.
Nors valdžios institucijos ir tikina, kad nėra nustačiusios tokio tikslo, bet ženklai rodo ką kita. Juk panašiai veikia ir ligų simptomai. Pakilusi temperatūra, nuovargis, varvanti nosis – lyg ir nieko tokio. Tačiau, kai įvertini visumą, supranti, kad užpuolė gripas. Taip ir čia. Regis, bręsta antrasis valstybinis telekomas. Kokie šios ligos simptomai?
Simptomas nr. 1 – valstybinis mobilusis ryšys. Valstybės valdoma AB „Lietuvos televizijos ir radijo centras“ (Telecentras) atnaujina savo techninę platformą, kuria teikia paslaugas. Atnaujintos technologijos leis įmonei naudotis kitokiu radijo spektru – būtent tuo, kuris leidžia teikti ir duomenų perdavimo, ir mobiliojo ryšio paslaugas. Radijo spektrui, dėl kurio konkuruoja kiti mobiliojo ryšio paslaugų tiekėjai, Ryšių reguliavimo tarnyba kaip tik skelbia konkursą. Atnaujinta Telecentro technologija ir pergalė tokiame konkurse reikštų, kad valstybinis Telecentras galėtų tapti dar vienu mobiliojo ryšio paslaugų teikėju.
Ar Telecentras ir toliau liks tik „Mezon“ interneto paslaugų tiekėjas? Nauja technologija ir radijo spektras suteikia galimybę teikti daugiau paslaugų.
Sakyti, kad tai nebus daroma, yra tas pats, kas pirkti naują automobilį ir įtikinėti, kad juo nevažinėsi, o tik daiktus bagažinėje laikysi.
Gal ir įmanoma, bet kyla grėsmė, kad, pasikeitus politinei valiai, kils pagunda tuo automobiliu ir pasivažinėti.
Ar reikia Lietuvai valstybinio mobilaus ryšio operatoriaus? Ne. Dabartinės situacijos mums ir taip gali pavydėti visa Europa. Mobiliojo ryšio rinka Lietuvoje yra viena iš palankiausių vartotojui. Kainos yra apie 50 proc. ES vidurkio, o 4G mobiliojo ryšio aprėptis – apie 90 proc., kai ES vidurkis vos siekia 80 proc.
Simptomas nr. 2 – saugus valstybinių duomenų perdavimo tinklas (SVDPT). SVDPT – tai saugus elektroninis ryšys svarbių duomenų perdavimui. Suprantama, kad saugumas valstybei yra būtinas.
Tačiau čia kyla dvi problemos. Pirma, Lietuvoje tokių paslaugų net negali pirkti iš privačių įmonių. Valstybinė įmonė „Infostruktūra“ turi monopolines teises teikti SVDPT paslaugas. Tuo tarpu kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad aukščiausią saugumą už priimtinesnę kainą gali suteikti privatus verslas.
Antra, kartu su SVDPT perkamos ir interneto bei telefonijos paslaugos. Suplakus monopolines paslaugas su tokiomis, dėl kurių reikėtų konkuruoti su privačiu verslu, pirkėjai praranda galimybę konkurso metu bent jau įsitikinti, kad paslaugas perka už geriausią kainą. O kartu taip daug lengviau išlaikyti valstybinę įmonę.
Tokia intervencinė įmonės strategija aiškiai išdėstyta jų puslapyje: „Tapti pagrindiniu valstybės viešojo administravimo sektoriaus informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros paslaugų teikėju“. Taip išeina, kad „Infostruktūra“ nori tiekti ne tik paslaugas, kurioms reikalingas saugumo užtikrinimas, bet ir paprastas IT paslaugas, kaip ir bet kokia kita komercinė įmonė. Neapsižiūrėjimas tai ar sąmoninga deklaracija?
Simptomas nr. 3 – plačiajuostis internetas. Paprastai tariant, valstybinė VšĮ „Plačiajuostis internetas“ tiesia interneto kabelius į kaimiškas vietoves.
Įstaigos teigimu, planuojama, kad iki 2020 m. naujos kartos interneto prieigą turės 100 proc. visų šalies namų ūkių. Juokaujant galima paklausti, kaip 2014 m. suplanuotą technologiją, nutiestą po 6 metų, vis dar bus galima vadinti „naujos kartos“. O jei rimtai, tai teikti plačiajuostį internetą net ir į tolimiausius vienkiemius yra ekonomiškai nepagrįsta. Tai yra tas pats, kas į tuos pačius vienkiemius tiesti 4 juostų greitkelius. Patogu, bet absoliučiai nepraktiška.
Neaišku, ar visur nutiesti interneto kabeliai yra reikalingi. Neatsakyta ir į klausimą, kas padengs infrastruktūros priežiūros kaštus, jei kabeliais niekas nesinaudos. JAV patirtis rodo, kad tokie valstybiniai interneto tinklai tam pasišovusioms savivaldybėms sukrovė iki 90 mln. dolerių skolos kupras. Grėsmė kyla ir mums, kad toks valdžios noras žaisti telekomunikacijų sektoriuje neatneštų panašių skolų.
Simptomas nr. 4 – valstybės IT turto konsolidacija. Tai reiškia, kad visų valstybinių kontorėlių serveriai bus „sukišti“ į stambius duomenų centrus po vienu stogu. Idėja gera, bet viskas priklauso nuo to, kaip ji bus įgyvendinama.
Užsienyje paplitusi praktika valstybei bendradarbiauti su verslu. Valstybė užsako reikalingas paslaugas, o verslas renkasi, ar naudoti jau turimą infrastruktūrą, ar statyti atskirus duomenų centrus. Toks variantas pigiausias ir saugiausias. Tuo tarpu kai kurios ministerijos rodo polinkį viską daryti pačios. Jei duomenų centruose liks laisvų neužimtų gigabaitų, tai paslaugas bus galima dar ir pardavinėti.
Kaip ir gripo, taip ir telekomunikacijų rinkoje atskiri simptomai gali pasirodyti negrėsmingi ir tiksliai ligos diagnozuoti nepadės. Tačiau, vertinant visumą, darosi neramu. Vienų rankų – valdžios – kontroliuojamas internetas, jo infrastruktūra, telefonija, duomenų centrai perša vieną diagnozę – antrą valstybinį telekomą.
Istorija rodo, kad iš šios ligos nieko gero nereikia laukti, todėl norisi tikėtis, kad ligos išvengti pavyks. Kitų šalių patirtys ir paprasčiausias kainų palyginimas rodo, kad su simptomais kovoti reika jau dabar. Juk visame pasaulyje kokybiškiausias paslaugas ir reikšmingiausias inovacijas IT ir telekomunikacijų sektoriuje kuria privatūs verslai, o ne valstybiniai gigantai.
