Valstybė didina jos valdomų informacinių išteklių efektyvumą. Šiuo metu viešajame sektoriuje veikia daugiau nei 100 informacinių sistemų ir daugiau nei 80 valstybės bei žinybinių registrų. Šios infrastruktūros išlaikymas ir eksploatavimas valstybei kasmet atsieina beveik 100 mln. eurų. Tai valstybei per brangu. Prie didelės kainos prisideda tai, kad infrastruktūros plėtra vykdoma nekoordinuotai ir padrikai.
Problemai spręsti pasirinktas kitose šalyse jau patikrintas konsolidavimo kelias. Paprastai kalbant, po atskiras institucijas išbarstytą IT turtą norima sunešti po vienu (ar bent jau po keliais) stogu. Noras iš esmės teisingas. Tačiau kaip tiksliai tai įgyvendinti?
Toli žvalgytis nereikia. Visai neseniai Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Ši organizacija dar 2007 m. pateikė rekomendacijas, kaip efektyviai vykdyti infrastruktūros projektus. Dviračio išradinėti nereikės.
Siekiantiems geros kainos ir kokybės paslaugų EBPO pataria susikurti ilgalaikę plėtros strategiją, bendradarbiauti su privačiu verslu, užtikrinti konkurenciją, skatinti projektą vykdančių šalių atsakomybę ir t.t. Schema labai paprasta – sugalvoji, ko nori, skelbi konkursą, išsirenki patraukliausią variantą, sudarai sutartį, naudojiesi paslaugomis.
Tokius principus pritaiko ne viena užsienio šalis. Štai Australija viešai paskelbė reikalavimus įmonėms, norinčioms valstybei teikti IT paslaugas.
Jei tinki, esi įtraukiamas į galimų IT paslaugų teikėjų sąrašą. Laimi abi pusės. Valdžios institucijos turi pasirinkimą iš įmonių, kurios atitinka standartus. Verslas gali dalyvauti rinkoje ir konkuruoti dėl paslaugų teikimo. Kanadoje nuspręsta dalį konsolidacijai reikalingo turto ir paslaugų pirkti iš privačių įmonių. Bendradarbiaujant viešam ir privačiam sektoriams statomi nauji duomenų centrai, kur bus laikomi valstybinės reikšmės duomenys.
Žinoma, yra dar vienas svarbus aspektas – saugumas. Vykdant tokį projektą duomenų apsauga yra ne ką mažiau svarbi nei gera kaina. Pasigirsta kalbų, kad privatus verslas gali būti nepatikimas partneris.
Saugumui užtikrinti reikia pažangių technologijų ir aukštos kvalifikacijos specialistų, kuriuos abu gali tiekti ir verslas, ir valstybė. Todėl sakyti, kad privatus paslaugos teikėjas negali užtikrinti duomenų saugumo, nėra jokio pagrindo. Juk tiek techniniai, tiek saugumo reikalavimai būtų vienodai griežti, nepriklausomai nuo to, kas vykdo projektą ar teikia paslaugas.
Ar pasitaiko atvejų, kai verslas neapsaugo klientų duomenų? Taip. Lygiai taip pat, kaip saugumą ne visada užtikrina ir pati valstybė. Pavyzdžių begalė.
Pradedant smulkiomis istorijomis apie turguje pardavinėjamus diskelius su valstybiniais duomenimis ir baigiant pasaulį sukrėtusiu E.Snowdeno atveju, kai jis, dirbdamas JAV Nacionalinėje saugumo agentūroje, nutekino į viešumą aukščiausio saugumo lygio informaciją.
Didžiojoje Britanijoje valstybės institucijos ne kartą prarado svarbius duomenis. 2012 m. prarasta informacija susijusi su nusikaltimų liudininkais, 2011 m. – informacija susijusi su vaikų teisių apsauga, 2008 m. – šalies saugumui svarbi informacija.
Nesibaigianti duomenų saugumo krizė paskatino Didžiosios Britanijos valdžią imtis reformų. Į pagalbą kviečiamas privatus verslas. Šiuo metu vykdomas konkursas dėl valstybei reikalingų duomenų centrų statybos. Nugalėtojas valdys didžiąją dalį naujos įmonės kapitalo. Duomenų centruose bus talpinami patys slapčiausi valstybės duomenys.
Taip Didžiosios Britanijos valdžia vienu šūviu nušaus visą krūvą zuikių – leis konkuruoti verslui, paslaugas gaus už geriausią kainą, gaus aukščiausios kokybės paslaugas ir užsitikrins saugumą.
Gyvename informacinės grėsmės laikotarpiu, todėl labai svarbu nedaryti žioplų klaidų. Užsienio šalių patirtis rodo, kad aklai pasitikėjus valstybės institucijų sukuriamu saugumo jausmu, galima skaudžiai nudegti. Privatus sektorius taip pat ne ką prasčiau padeda valdžiai IT paslaugų sferoje sutaupyti ir užtikrinti saugumą. Telieka tikėtis, kad Lietuvai nepritrūks drąsos pasinaudoti šia galimybe.
