Seimo nariai nusprendė, kad vairuoti šalį rinkos ekonomikos kryptimi jiems nebepatinka. Išsigandę karvių Gedimino prospekte jie čiupo šalies vairą, užtraukė rankinį stabdį, apsuko 180 laipsnių ir pasileido tiesiai į komunistinį greitkelį.
Kodėl? Nes pieno gamintojai skundžiasi, kad už parduodamą žaliavą gauna labai mažai pinigų. Seimo narių sprendimas, kaip spręsti šią problemą – stulbina. Nuspręsta nustatyti minimalias žaliavinio pieno supirkimo kainas. Sveiku protu sunku suvokti, kad sprendimas priimtas ES šalyje, o ne Kuboje, Venesueloje ar Baltarusijoje.
Pirma, ar tikrai tokie sprendimai turi būti priimami superherojiškos skubos tvarka praktiškai per naktį? Paskutinį kartą tokiu viršgarsiniu teisėkūros greičiu buvo priimta nebent garsioji naktinė mokesčių reforma. Nuo projekto užregistravimo iki jo priėmimo nepraėjo nė savaitė. Jeigu tautos išrinktieji visada dirbtų tokiu greičiu, gal nereikėtų metus mindžikuoti prie vis stringančio Darbo kodekso projekto.
Parlamentarai net nestabtelėjo, kai jų pačių – Seimo – teisininkai bandė įjungti raudoną šviesą: pabrėžė, kad projektas galimai prieštarauja Konstitucijai. Išvadoms pritarė ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Deja, principas „reguliuoju, kaip noriu” pasirodė esantis svarbesnis už Lietuvos Konstituciją.
Galimybė laisvai susitarti dėl kainos – esminė sutarčių laisvės sąlyga. Bet kai ekonomikos instrumentus pasiimi iš Markso ir Engelso „Komunistų partijos manifesto”, prieš sutarčių laisvę galima ir užsimerkti. O kainą, už kurią nurodai supirkti pieną, apskritai galima sugalvoti pagal orą ar nuotaiką. Argumentai tam nereikalingi.
Kokios galimos pasekmės? Politikai siunčia signalą ūkininkams, jog viskas, brangieji, čia tvarkoje. Mes jumis pasirūpinome, tad ir toliau galite gaminti daug pieno, kuris, kaip kaina rodo, nėra paklausus. Mes jėga ir baudomis priversime jūsų partnerius sumokėti daugiau. Dalis ūkininkų, žinoma, bus tuo patenkinti. Susivilioję pažadais gamins dar daugiau pieno, džiaugdamiesi, kad iš perdirbėjų užtikrintai gaus bent 16,5 ct už litrą žaliavinio pieno.
Perdirbėjai neturės, kur dėtis, kaip tik padidinti lietuviško pieno produktų kainas. Tačiau tai nereiškia, kad iš lentynų dings pieno produktai pagaminti iš importuoto pieno. Kaimyninėse šalyse pieno supirkimo kaina yra panaši, kaip šiuo metu Lietuvoje. Tačiau dėl kainų sureguliavimo lietuviškas pienas brangs, o užsienietiškas – ne. Spėkite, kuris produktas bus patrauklesnis? Perdirbėjai daug mieliau pieną supirks iš užsienio gamintojų. Tai reiškia, kad vietiniai ūkininkai ne tik kad negaus daugiau pinigų, bet dalis jų dar ir bus išstumti iš rinkos.
Vartotojai gali iš anksto padėkoti Seimo nariams už didėsiančias lietuviško pieno produktų kainas. Tačiau, jei tie patys pirkėjai nuspręs pasirinkti pigesnio importinio pieno produktus, dar skaudžiau nukentės patys ūkininkai. Belieka tikėtis, kad šio siužeto pavyks išvengti, jei Prezidentė vetuos šį sovietiniu naftalinu dvelkiantį įstatymo projektą.
