Šalies valdžia tono nekeičia. Jos mėgstamiausi žodžiai lieka tie patys – „negalima“, „neleiskim“, „uždrauskim“. Šviežiausias taikinys – viesulu pasaulį užkariavusi vairuotojų paieškos sistema „Uber“. JAV įmonė Lietuvoje dar nespėjo kojų apšilti, o Valstybinė mokesčių inspekcija jau kerta it kirviu – jai veikti Lietuvoje teisinio pagrindo nėra, taigi „negalima“.
Kokie argumentai? Lietuvoje galimi tik du būdai už pinigus legaliai vežti keleivius – taksi veikla arba automobilio nuoma su vairuotoju. Jei jau taip norima įstatymus taikyti paraidžiui, Lietuvoje reikėtų neleisti veikti ne tik „Uber”, bet ir visoms Facebook „Važiuoju vežu Vilnius-Klaipėda, Klaipėda-Vilnius” grupėms, nes veikimo principas tas pats – skaitmeninėje erdvėje keleiviai randa vairuotojus, o vairuotojai – keleivius.
Problemai spręsti yra du keliai. Pirmasis – „sukišti” visus „Uber” vairuotojus po taksi reguliavimu. Tai reikštų, kad „Uber” vairuotojams ir jų automobiliams būtų taikomi tokie patys automobilių techninės apžiūros, draudimo, žymėjimo reikalavimai, kaip ir taksi. Tokiu atveju galima atsisveikinti su pigesnėmis vežimo paslaugomis. Nors ne visos šalys į „Uber” žiūri draugiškai, ten, kur abejotinos svarbos reikalavimai netaikomi, keleiviams ši paslauga kainuoja net trečdaliu pigiau nei tradiciniai taksi.
Antrasis problemos sprendimo būdas – sukurti „Uber” veiklai tinkamą teisinę bazę. Na ir kas, kad kol kas Lietuvoje yra tik du būdai, kaip užsidirbti teikiant transporto paslaugas? Sukurkime trečiąjį – leidžiantį internetine programėle radus pakeleivį jį pavežti, o jam susimokėjus, tvarkingai sumokėti valstybei mokesčius. Vargu, ar tokiam keleivių vežimui reikalingi taksi plafonai ar geltona juosta per visą automobilį.
Šie valdžios reikalavimai „Uber” ne tik kad nereikalingi, bet ir beprasmiški. Įmonė pati kelia griežtus reikalavimus savo vairuotojams ir jų automobiliams. Vairuotojas negali būti teistas ar baustas už greičio viršijimą ar vairavimą išgėrus, o jo automobilis privalo būti techniškai tvarkingas ir apdraustas. Galų gale, jei vairuotojas važiavo chuliganiškai, „Uber” programėlėje keleiviai gali tai įvertinti ir kiti klientai matys, kad su šiuo vairuotoju važiuoti pavojinga.
„Uber” atėjimas Lietuvai yra galimybė pasitikrinti, ar mūsų teisinė bazė atitinka modernią realybę. Nes ne tik įstatymai padeda atsirasti naujiems verslams, bet ir nauji verslai padeda atsirasti naujiems įstatymams. Modernius įstatymus palaiko ir Europos Komisijos viceprezidentas Jyrki Katainen. Jis teigia, kad būtina į naujus verslo modelius žiūrėti konstruktyviai ir leisti jiems vystytis, nes antraip Europa liks ekonomikos užribyje. Europos Komisija kitais metais kaip tik planuoja paskelbti gaires šalims, kaip tokius naujos kartos verslus reglamentuoti.
Toks naujų, rinkas keičiančių technologijų ir paslaugų atėjimas į Lietuvą – egzaminas mūsų valdžiai. Egzamino klausimas vienas: atversime naujam verslui vartus, ar trypčiosime vietoje ir liksime ten, kur esame?
