Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl Darbo kodekso pakeitimo įstatymų projektų.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 1 straipsniu patvirtinto Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21, 23, 31, 32, 40, 43, 48, 52, 53, 57, 63, 65, 71, 79, 112, 114, 115, 117, 120, 144, 147, 169, 179, 181, 185, 195, 197, 204, 209, 221, 237, 240, 241 ir 242 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektai) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Įstatymo projektuose, parengtuose pagal Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje bendru sutarimu pasiektus pasiūlymus, yra teigiamų nuostatų, didinančių darbo santykių lankstumą, šalies patrauklumą investuotojams. Pavyzdžiui, prailginamas maksimalus darbo laikas dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą (iki 52 val.), netaikant šios taisyklės darbui pagal susitarimą dėl papildomo darbo ir budėjimo darbams; sudaroma galimybė dirbančiam naktį darbuotojui taikyti ne 1 mėnesio, bet darbdavio pasirinktą apskaitinį laikotarpį, kuris neturėtų būti ilgesnis kaip 3 mėnesiai. Tačiau nemaža dalis siūlymų Darbo kodekso (toliau – DK) pakeitimo įstatymų projektuose, visgi neskatina produktyvumo ir yra sunkiai derinamos su gera valia ar susitarimu grįstais darbuotojo ir darbdavio santykiais. Kai kurios jų ne tik nepalieka galimybių lankstesniems darbo santykiams, bet tik dar labiau pablogins situaciją lyginant su dabar galiojančiu DK ar nuo liepos 1 d. įsigaliosiančiu DK:
- apsunkintas suminės darbo laiko apskaitos įvedimas (tik esant būtinumui ir tik įvykdžius informavimo konsultavimo procedūrą) mažina darbo santykių lankstumą;
- sugrąžinamos kompensacijos darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis, nepaliekama galimybė susitarti darbuotojui ir darbdaviui;
- tikslinamos sąlygos dalinio darbo nustatymui nepanaikina grėsmės viešųjų finansų tvarumui bei galimų prielaidų neskaidrioms išmokoms;
- smulkmeniškas darbo santykių reguliavimas sudaro papildomą administracinę naštą darbdaviams; neproporcingai didinamos profesinių sąjungų galios.
Žemiau pateikiame šiuos siūlymus ir juos pagrindžiančius argumentus.
- Apsunkinamas suminės darbo laiko apskaitos įvedimas paneigiant darbo santykių lankstumą.
Įstatymo projekto 17 str. keičiamoje DK 115 str. 1 d. nurodoma, kad suminė darbo laiko apskaita įvedama esant būtinumui, įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę.
Pagal DK 165 str. 2 d. ir 3 d. darbuotojų atstovais laikoma profesinė sąjunga, darbo taryba ar darbuotojų patikėtinis. Profesinės sąjungos kolektyviai atstovauja savo nariams, darbo taryba ir darbuotojų patikėtinis – visiems darbuotojams. Be to, darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos turės savo atstovą darbo taryboje (24 str. keičiamas DK 171 str.). Tad reikalavimas suminės apskaitos įvedimą derinti ir su darbo taryba, ir su profesine sąjunga, yra nereikalingas proceso apsunkinimas, didinantis administracinę naštą.
Taip pat šiuo pakeitimu profesinėms sąjungoms suteikiamos precedento neturinčios galios – įtvirtinama darbdavio pareiga ne tik konsultuotis su profesine sąjunga, bet ir atsižvelgti į jos nuomonę. Joks kitas DK straipsnis nesuteikia profesinėms sąjungoms tokių teisių; netgi darbo taryboms (visų, o ne dalies darbuotojų atstovams) panaši „suderinimo“ teisė numatoma tik dėl atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijų, bet ne dėl paties sprendimo mažinti darbuotojų skaičių (DK 57 str.) ir dėl darbo grafikų derinimo tvarkos (DK 115 str. 3 d.).
Atkreiptinas dėmesys, kad kituose Įstatymo projektais keičiamuose DK straipsniuose (pvz., 23, 40, 52, 57, 63, 71, 79 str. pakeitimai) kalbama tik apie darbo tarybą arba (t. y. jos nesant) – profesinę sąjungą.
Argumentuojant, kad laikomasi tokio paties suminės darbo laiko apskaitos įvedimo principo, kaip dabar galiojančio DK 149 str. 1 d. (t. y. paliekama būtinumo sąlyga ir prievolė atsižvelgti į darbuotojų atstovų nuomonę), visgi numatoma nauja imperatyvi prievolė darbdaviams – informavimo ir konsultavimo procedūra su darbo taryba. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo liepos 1 d. įsigaliosiančiame DK jau ir taip yra nuostatos, kurios detaliai nurodo darbdavio pareigas vykdant informavimo ir konsultavimo procedūrą (203-206 str.). Taigi, Įstatymo projekte numatytais pakeitimais ne tik iš esmės grįžtama prie dabar galiojančio DK nuostatų, bet ir įvedami dar griežtesni reikalavimai toliau mažinantys darbo santykių lankstumą. Profesinei sąjungai, kuri yra tik dalies darbuotojų atstovas, suteikiama sprendimo teisė.
Siūlome palikti tas pačias suminės darbo laiko apskaitos įvedimo sąlygas, kurios buvo numatytos 2016 m. priimtame DK.
2. Grįžtama prie panaikintos prievolės darbdaviams – privalomos kompensacijos darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis.
Įstatymo projektų daromais pakeitimais vėl grįžtama prie dabar galiojančio DK – kilnojamojo pobūdžio ir su kelionėmis susijusio darbo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos tvarka nustatomų kompensacijų (Įstatymo projekto 21 str. keičiamo DK 144 str.). Šio reguliavimo buvo atsisakyta nuo liepos 1 d. įsigaliosiančiame DK paliekant galimybę dėl kompensacijų mokėjimo ir jų dydžių susitarti darbuotojui ir darbdaviui. Taigi, DK pakeitimu imperatyviai numatomas kompensacijų mokėjimas, jų dydis ir mokėjimo tvarka.
Kilnojamasis darbo pobūdis apsunkina darbdavio ir darbuotojų teisinius santykius bei sudaro sąlygas mokestiniam piktnaudžiavimui bei fiktyvioms darbuotojų komandiravimo galimybėms. Atkreiptinas dėmesys, jog praktikoje taikant šias nuostatas darbdaviams neretai kyla sunkumų teisingai ir tinkamai įforminant darbuotojų išvykimą darbo funkcijoms atlikti į užsienį ar kitą Lietuvos miestą. Tokiais atvejais sudėtinga atskirti kilnojamojo pobūdžio darbo sąlygas nuo tarnybinėse komandiruotėse atliekamo darbo bei pasirinkti tinkamiausią variantą – darbuotojo darbo funkcijas labiausiai atitinkantį, teisės aktams neprieštaraujantį ir mokestine prasme palankiausią tiek darbuotojui, tiek ir darbdaviui.
Darbo sutarties šalys geriausiai žino dėl kokio darbo atlikimo tariasi, todėl ir darbo apmokėjimo detales tikslinga palikti šalių susitarimui.
Siūlome atsisakyti DK 144 str. pakeitimų.
3. Dalinio darbo įvedimo sąlygos nesprendžia tiek viešiesiems finansams, tiek ir mokesčių mokėtojams tenkančios didelės finansinės naštos klausimo.
Įstatymo projektu tikslinamos sąlygos, kad dalinis darbas gali būti nustatomas, kai dėl svarbių ekonominių priežasčių, objektyviai esančių tam tikroje teritorijoje ar ūkinės veiklos sektoriuje ir pripažintų tokiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės, darbdavys negali suteikti darbuotojams darbo ir yra grupės darbuotojų atleidimo iš darbo prielaidos (5 str. keičiama DK 48 str. 1d.).
Dalinis darbas, kaip galimybė dėl svarbių ekonominių priežasčių ir esant grupės darbuotojų atleidimo prielaidoms, buvo numatytas dar 2015 m. DK projekte, pateiktame Socialiniame modelyje. Šios sąlygos buvo įtvirtintos ir nuo liepos 1 d. įsigaliosiančiame DK (48 str.). Pagrindas dalinio darbo nustatymui – Socialinio draudimo fondo valdybos sprendimas dėl dalinio darbo išmokos skyrimo.
Dalinio darbo institutas taip pat leidžia ir darbdaviui lanksčiau reaguoti ir neatleisti darbuotojų, tačiau numatyti įpareigojimai mokėti kompensaciją – dalinio darbo išmoką, kelia grėsmę viešųjų finansų tvarumui, o siūloma tvarka, kuomet dalinio darbo kompensacijos skiriamos administraciniu sprendimu, gali sukurti prielaidas neskaidriam išmokų skyrimui atskiroms įmonėms.
Siūlome palikti dalinio darbo galimybę, be dalinio darbo išmokų kompensacijų.
4. Pernelyg smulkmeniškai reguliuojami darbo santykiai sudaro papildomą administracinę naštą darbdaviams; neproporcingai didinamos profesinių sąjungų galios.
4.1 Darbdaviai privalės pareikalavus darbo tarybai, o jos nesant darbdavio lygmeniu veikiančiai profesinei sąjungai, teikti ne rečiau kaip kartą (Įstatymo projektų 5 str. keičiama 40 str. 8 d., 8 str. keičiama 52 str. 8 d., 13 str. keičiama 71 str. 3 d.) ar kartą (Įstatymo projekto 14 str. keičiama 79 str. 4 d.) per metus atnaujinamą informaciją apie dirbančių darbuotojų skaičių ir užimamas pareigybes ir jei profesijos grupėje yra daugiau kaip du darbuotojai, vidutinį darbo užmokestį pagal profesijų grupes ir lytį apie:
visus darbuotojus, išskyrus vadovaujančius (keičiama DK 23 str. 2 d.);
ne visą darbo laiką (keičiama DK 40 str. 8 d.);
nuotolinio darbo būklę (keičiama DK 52 str. 8 d.);
terminuotų darbo sutarčių būklę (keičiama DK 71 str. 3 d.);
laikinojo darbo būklę (keičiama DK 79 str. 4 d.).
Apibendrinti duomenys, kai įmonėje daug tokio pobūdžio darbo santykių bei sutarčių, ne tik sukelia administracinę naštą darbdaviams, bet nesukuria jokios pridėtinės naudos ir darbuotojams. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad nėra įvertinta tokio siūlymo administracinė našta.
Siūlome neįpareigoti darbdavių teikti informaciją apie dirbančiuosius ir atsisakyti Įstatymo projektuose numatytų DK 40 str., 52 str., 71 str., 79 str. pakeitimų.
4.2. Mažinant darbo tarybų kompetencijos ribas neproporcingai išplečiamos profesinių sąjungų galios bei ribojamos šalių susitarimu galimybės.
Pagal naujo DK 169 str. 3 d., jei darbovietėje yra darbdavio lygmeniu veikianti profesinė sąjunga, kurios nariais yra daugiau kaip pusė visų darbovietės darbuotojų, darbo taryba nesudaroma, o profesinė sąjunga įgyja visus darbo tarybos įgaliojimus. Įstatymo projekto 23 str. keičiamo DK 169 str. 3 d. pagrindu užtenka vienos trečiosios visų darbdavio darbuotojų, kad profesinė sąjunga įgytų visus tarybos įgaliojimus ir vykdytų visas šio kodekso darbo tarybai priskirtas funkcijas.
Darbo tarybų, kaip visų darbuotojų atstovo, įgaliojimų suteikimas profesinėms sąjungoms, kaip dalies darbuotojų atstovų, yra visiškai nepagrįstas bei riboja darbuotojų galimybes individualiai tartis su darbdaviu. Atkreiptinas dėmesys, jog profesinė sąjunga pagal DK ir taip turi išimtinių teisių (DK 165 str. 3d.), ko neturi darbo taryba. Be to, profesinė sąjunga turės bent vieną savo atstovą darbo taryboje (DK 171 str. 5 d.).
Siūlome atsisakyti DK 169 str. 3 d. pakeitimo paliekant sąlygą, jog profesinei sąjungai darbo tarybos įgaliojimai būtų suteikiami tik tada, jei darbovietėje yra daugiau kaip pusė visų darbovietės darbuotojų.
—————
[1] http://www.jurex.lt/komandiruotes-ir-kilnojamojo-pobudzio-darbas-skirtumai-ir-apmokestinimas/
[2] Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinis – administracinis modelis (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu parengė Vilniaus universiteto, Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos socialinių tyrimų centro koncorsiumas; 2015 m. kovas).
