Taigi kitą vasarą moksleiviai nedirbs ne todėl, jog nesugebėtų išnešioti spaudos, papilstyti kolos ar dalinti lankstinukų, bet dėl neproporcingų valdžios ribojimų.
Jaunas asmuo neturi būti ekonomiškai išnaudojamas – toks yra vienas iš nutarimo projekto tikslų. Šis tikslas parodo tarp tam tikrų visuomenės narių paplitusį klaidingą įsitikinimą, jog kažkuri iš laisvuose darbo santykiuose esančių šalių yra išnaudojama, o kita – išnaudojanti. Siekdama apsaugoti tuos „išnaudojamuosius“, šiuo atveju – nepilnamečius, nuo neigiamo darbo poveikio psichinei ir fizinei sveikatai, valdžia kuria apribojimus nepilnamečiams sudaryti darbo sutartis.
Savaime suprantama, jog yra darbų, kurių būtų geriau, jog jaunimas nedirbtų, nes visų pirma jis tų darbų atlikti dar nesugebėtų, o antra – niekas, nei pats jaunuolis, nei jo tėvai, nei aplinkiniai nenori, jog nepilnametis susižalotų ar susižeistų, tai žmonėms aišku ir kai nėra parašyta įstatyme. Tačiau tai, jog šiais laikais Lietuvos vaikai nedirba šachtose, minų laukuose ar skerdyklose yra ne ribojimų, o pažangaus žmonijos vystymosi pasekmė.
Vyriausybė teigia, jog saugo jauną žmogų nuo ekonominio išnaudojimo ir siekia, jog darbas būtų saugus, nekeltų pavojaus sveikatai, fiziniam, psichiniam, moraliniam ir socialiniam vystymuisi, nepakenktų mokymuisi. Bet ar draudimas penkiolikmečiui dirbti po valandą iš ryto prieš pamokas yra proporcingas? Kuriai iš nepilnamečio vystymosi sričių pakenks, pvz., laikraščių išnešiojimas ryte?
Kokį moksleivio interesą saugo reikalavimas skirti ne mažiau kaip 14 dienų nepertraukiamų kasmetinių atostogų per vaikų mokyklos vasaros atostogas? Niekas neneigia, jog poilsis yra reikalingas, tačiau kodėl pats jaunuolis negalėtų nuspręsti, ar vasarą jam geriau miegoti iki pietų ir „būti su draugais“, ar padirbėti. Tokiu keistu ribojimu yra sumažinamos galimybės tų, kurie norės vasarą per atostogas eiti dirbti, nes darbdaviui yra daug pigiau ir patogiau samdyti darbuotoją visam sezonui, o ne su dviejų savaičių pertraukomis, kurių metu reikės skubiai ieškoti, kas darbuotoją pakeis. Dėl to darbdaviai, tikėtina, iš viso atsisakys samdyti moksleivius.
Dėl reguliavimo praloš visi. Jauni žmonės praras galimybę kaupti darbo patirtį, ateityje padėsiančią įsitvirtinti darbo rinkoje, taip pat nė kiek neužsidirbs asmeninėms išlaidoms. Praloš ir moksleivių šeimos, kurios galbūt ne visada gali skirti pakankamai lėšų visiems jaunuolių pomėgiams. Galbūt tai, kad moksleivis dirba, ir yra vienintelė galimybė jam susitaupyti pramogoms ar jo asmeninėms išlaidoms? Na, ir žinoma, praloš pati valdžia, išauginsianti prie „nemokamų pinigų“ pripratintą potencialių pašalpų gavėjų kartą.
Šis nutarimas yra prieš viską, kuo didžiuojasi lietuviai: sunkų darbą, pasitikėjimą savo jėgomis, savarankiškumą ir atsakomybę. Kai reikėtų pasidžiaugti, jog yra jaunuolių, norinčių būti savarankiškais ir dirbti visuomenei naudingą darbą, o ne slankioti gatvėmis ar kiurksoti ant sofų prie televizoriaus, Vyriausybė pasitelkusi draudimus nori auginti ištisą išlaikytinių kartą. Tik kas tada suneš mokesčius išlaikyti pačios Vyriausybės narius?
