Lietuvos laisvosios rinkos institutas, nuosekliai analizuodamas rinkos santykių veiksnius ir stabdžius, ir siūlydamas pastarųjų panaikinimo būdus, nuolatos atsiremdavo į vieną sritį, kurios reforma buvo laikoma tabu. Nenuostabu, kad ir mes pasąmonėje laikėme šią – darbo santykių – sritį sunkiai paliečiama, negreitai liberalizuotina. Tačiau laikui bėgant įsitikinome, kad neįmanoma išlaisvinti ekonomikos, palikus galioti senas sovietines darbo santykių normas. Įsitikinome, kad šių santykių reglamentavimas kenkia ne tik darbdaviams, bet ir patiems samdomiems darbuotojams. Daugelis šiandienos problemų – pusiau dirbančios nustekentos įmonės, neišmokamos algos, didėjantis nedarbas – yra būtent netinkamo darbo santykių reglamentavimo padarinys. Suvokimas, kad turime pakankamai svarių argumentų – kodėl ir kaip būtina liberalizuoti darbo santykius – paskatino surinkti kartu ir publikuoti mūsų nagrinėjimus ir pasiūlymus šia tema. Šios medžiagos tikslas yra paskatinti diskusiją apie darbo santykių teisinės bazės tobulinimą, parodyti, kokių neigiamų pasekmių turi dabartinis reglamentavimas, pasiūlyti kelius darbo santykiams liberalizuoti.
Elena Leontjeva
I. Įžanga
Darbo santykius Lietuvoje reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 – 51 straipsniai, pagrindiniai darbo teisės įstatymai: Darbo sutarties, Darbo apmokėjimo, Žmonių saugos darbe, Atostogų, Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių, Kolektyvinių ginčų sprendimo įstatymai, taip pat įstatymai, reglamentuojantys darbo rinką prižiūrinčias institucijas: Bedarbių rėmimo, Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, Vyriausybės nutarimai, Socialinės apsaugos ir Sveikatos apsaugos ministerijų įsakymai ir kiti teisės aktai.
Galiojantis Darbo įstatymų kodeksas yra priimtas dar sovietiniais laikais ir visiškai pasenęs. Šiuo metu rengiamas naujas Darbo įstatymų kodeksas.
Dauguma kitų darbo teisės normų yra priimtos tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Daugelis jų yra sukurtos visuotinio užimtumo dvasia, atkartoja Darbo įstatymų kodekso nuostatas. Įteisintas didelis ir nepagrįstas darbo santykių reguliavimas stabdo rinkos ekonomikos plėtrą ir mažina jos efektyvumą, o ekonomikos plėtra jau reikalauja kito požiūrio į samdomą darbą.
Darbo santykių reguliavimu paprastai siekiama apsaugoti darbuotojo teises, kadangi dažnai manoma, jog darbdavio ir darbuotojo padėtis yra nevienoda – darbdavys turi tam tikrų pranašumų prieš darbuotoją. Ši taisyklė buvo teisinga, kai valstybė buvo vienintelis galimas darbdavys. Tačiau plėtojantis rinkos santykiams, vis didesnę reikšmę turi darbuotojo kvalifikacija, sugebėjimas dirbti, todėl darbdavys tampa vis labiau priklausomas nuo savo darbuotojų, nes reikalingas darbuotojas gali kelti savo sąlygas. Todėl detalus darbo santykių reglamentavimas sukuria nelanksčią sistemą, varžančią ne tiek darbdavį, kiek patį darbuotoją, nors kaip tik jį apsaugoti ir buvo siekiama.
Darbo įstatymai turėtų įteisinti pagrindinius principus, kuriais turi būti grindžiami darbo santykiai. Tuo tarpu dažnai jais siekiama detaliai šiuos santykius nusakyti. Greitai besikeičiančiame gyvenime detalių aprašymų įkūnijimas tampa neįgyvendinamu uždaviniu. Darbo santykių subjektai (tiek darbdavys, tiek darbuotojas) yra priversti apeiti kai kurias darbo teisės normas ar net jas pažeidinėti, o darbo rinką kontroliuojančios institucijos – tai ignoruoti. Tai skatina nepagarbą įstatymams.
Dažnai darbo santykių reguliavimo priemonėmis siekiama spręsti visai kitas, ne darbo problemas, o, sakysim, mokesčių surinkimo. Akivaizdu, kad nebūdingų funkcijų ir tikslų primetimas šią sistemą supainioja, apsunkina ir daro neefektyvią, iš esmės trukdo pasiekti savuosius tikslus – tinkamai reglamentuoti darbdavio ir darbuotojo santykius.
Darbdavio ir darbuotojo santykiai turi būti reguliuojami tiek, kad tai nevaržytų asmenų laisvės susitarti ir priimti sprendimus, nemažintų darbo jėgos mobilumo ir netrukdytų ekonomikos plėtrai.
Yra priimta daug Europos Sąjungos direktyvų, reguliuojančių darbo rinkos santykius. Tačiau jos atspindi kitokias susiklosčiusias visuomenės tradicijas ir ekonomikos būklę. Šiuo metu ne visos jos yra privalomos Lietuvai ir tiesiogiai jas perimti nėra būtina. Dauguma šių ES reikalavimų uždeda labai didelius socialinius kaštus ekonomikai, kurie mūsų sąlygomis nėra visiškai realūs. Be to, ir pačioje Europos Sąjungoje esantis didelis nedarbas, šešėlinis darbas, įmonių konkurencingumo mažėjimas verčia šalis-nares mažinti darbo santykių reguliavimą, atsigręžiant į rinkos principus, liberalizuoti ekonomiką tam, kad ji galėtų plėtotis.
Šiame darbe nagrinėjamos darbo santykių valstybinio reguliavimo apraiškos, jo efektyvumas, pasekmės, teikiami pasiūlymai dėl tokio reguliavimo reikalingumo ar jo tobulinimo. Dėl darbo santykių įvairiapusiškumo ir dažno jų specifiškumo, dėl reguliavimo apimčių platumo darbe apsiribojama darbo santykių reguliavimo principų, esminių elementų bei pagrindinių apraiškų analize.
