Įžanga
Pasiekęs piką 2001 metų pabaigoje nedarbo lygis Lietuvoje nuosekliai mažėjo septynerius metus, iki pat 2008 metų pabaigos. Pasikeitus ekonominei situacijai, nuo 2008 metų IV ketvirčio nedarbo lygis ėmė sparčiai augti. Šių metų liepos 1 dieną šalies teritorinėse darbo biržose buvo užregistruota 199,3 tūkst. bedarbių – tai sudarė 9,3 proc. visų darbingo amžiaus šalies gyventojų. Statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis šalyje pirmąjį šių metų ketvirtį siekė 11,9 proc. Prognozuojama, jog nedarbo lygis šalyje ir toliau augs. Finansų ministerija bei Lietuvos bankas 2009 metams pateikia atitinkamai 13,5 ir 11,6 proc. vidutinio metinio nedarbo lygio prognozes.
Didelis ir augantis nedarbas yra problema, turinti daug neigiamų pasekmių. Nedarbas mažina žmonių pajamas, smukdo šalies ekonomiką, blogina valstybės finansų padėtį, sukelia psichologinių ir socialinių problemų.
Šio dokumento tikslas yra įvardinti priemones, kurių imantis galima būtų spręsti nedarbo problemą ir didinti žmonių užimtumą.
Esama situacija ir reikalinga kryptis
Užimtumo rėmimo įstatyme nedarbo problemos sprendimas nepagrįstai susiaurinamas iki ribotų, labiau su nedarbo pasekmėmis, o ne priežastimis kovojančių užimtumo didinimo priemonių. Tai nedarbo draudimo išmokos, užimtumo rėmimo įstatyme numatytos bedarbių informavimo ir konsultavimo paslaugos, darbo rinkos profesinis mokymas, darbo vietų subsidijavimas ir kt. Šios priemonės laikomos pagrindinėmis didinant užimtumą. Nedarbo mažinimo priemone taip pat ribotai pripažįstama įvairių suvaržymų darbo rinkoje naikinimas.
Šis siauras požiūris apima nedidelę dalį galimų nedarbo mažinimo priemonių. Nedarbo problemos sprendimas yra kur kas platesnis, o reikalingos priemonės yra apimančios ne kovą su nedarbo pasekmėmis, o nukreiptos į nedarbo priežasčių mažinimą. Nedarbo lygis šalyje tiesiogiai priklauso nuo ekonominės situacijos, nuo sukuriamų ir panaikinamų darbo vietų skaičiaus. Nepaisant to, valdžia turi priemonių ir svertų daryti įtaką nedarbo lygiui ir turi juos teisingai naudoti. Šios priemonės yra orientuotos į sąlygų kurti ir vystyti ekonominę veiklą gerinimą.
Reikalingas akcento perkėlimas nuo minėtų su nedarbo pasekmėmis kovojančių užimtumo skatinimo priemonių prie bendrųjų, ilgalaikių užimtumo didinimo priemonių, susijusių su verslo galimybių plėstis ir kurti naujas darbo vietas gerinimu. Nedarbo mažinimo priemonės orientuotos į ekonominės padėties, galimybių verslui vystytis ir kurti naujas darbo vietas yra ilgalaikės priemonės, kurias taikyti reikia visuomet, ne tik ekonominio nuosmukio laikotarpiu. Jos yra vienintelės siekiant kurti tvarias, stabilia ekonomika, o ne valstybės perskirstymu pagrįstas darbo vietas.
Priemonės
Kiekvienas norintis dirbti žmogus turi tam tikras pirmenybes, lūkesčius, dėl norimo dirbti darbo pobūdžio, darbo užmokesčio. Jei darbo atitinkančio jo lūkesčius žmogus negali susirasti, tuomet jis privalo rinktis, ar keisti lūkesčius ir reikalavimus norimam darbui, dirbti nelegaliai ar likti bedarbiu. Todėl galime teigti, jog viena iš nedarbo priežasčių yra norinčiojo dirbti lūkesčių ir darbo rinkos jam siūlomų darbo vietų neatitikimas. Šių žmonių laisvalaikio ar kitos veiklos alternatyvieji kaštai (darbo užmokestis) yra mažesni nei jų teikiama nauda.
Todėl nedarbo mažinimo priemonės, nukreiptos į šio neatitikimo tarp norinčiojo dirbti lūkesčių ir darbo rinkos mažinimą turėtų gerinti verslo galimybes kurti naujas ir patrauklias darbo vietas, didinti siūlomą darbo užmokestį, o taip pat mažinti žmonių lūkesčius dėl norimo gauti darbo užmokesčio.
· Mažinti nedarbo draudimo išmokas. Ryškėja tendencija, kad Lietuvoje mažėjančio darbo užmokesčio kontekste dosnios nedarbo draudimo ir kitos socialinio draudimo išmokos mažina paskatas žmonėms grįžti į darbo rinką. Netekęs darbo žmogus gauna nedarbo draudimo išmoką, o pasirinkęs tęstinį profesinį mokymą taip pat turi teisę gauti stipendiją. Susidarius dabartinei situacijai darbo rinkoje, šios socialinės išmokos dažnai yra didesnės už potencialų darbo užmokestį, kurį žmogus gali gauti įsidarbinęs, tai skatina žmones likti bedarbiais, dirbti nelegaliai. Norint to išvengti, nedarbo draudimo išmokos turi būti mažesnės nei minimalioji mėnesinė alga.
· Gerinti galimybes užsiimti individualia veikla. Individualios veiklos institutas yra ypač svarbus kaip alternatyva užsiimti ekonomine veikla ir nebūti samdomu darbuotojui. Jis leidžia mažinti nedarbo lygį, gauti papildomas pajamas jei žmonių netenkina darbo rinkos jiems siūloma veikla. Gerinant sąlygas užsiimti individualia veikla siūlome leisti gyventojams pasirinkti ir tas veiklos rūšis, kurių nėra veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, klasifikatoriuje, taip papildant šį klasifikatorių, leisti įsigyti verslo liudijimą ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, taip užtikrinant veiklos tęstinumą. Naujoji individualiosios veiklos apmokestinimo tvarka smarkiai sumažino šios veiklos patrauklumą, todėl norint gerinti galimybes užsiimti individualia veikla siūlome peržiūrėti ir sumažinti jos apmokestinimą, ypač įmokas į „Sodrą“.
· Mažinti minimaliąją mėnesinę algą (MMA). Didinant minimalų atlyginimą į didžiausią riziką netekti darbo įstumiami tie, kurie ir gauna MMA, taip pat, MMA trukdo įdarbinti socialiai pažeidžiamas grupes. Ekonomikai augant MMA buvo keliamas, dabar, esant ekonomikos nuosmukiui, jis turi mažėti. Minimalus darbo užmokestis šiandien yra ypač aktualus, kadangi mažėjant žmonių pajamoms yra svarbi galimybė gauti mažesnį nei numatyta MMA tačiau bent turėti darbo vietą.
· Gerinti verslo aplinką, kurti prielaidas ekonominiam augimui. Nedarbo lygis šalyje tiesiogiai priklauso nuo sukuriamų darbo vietų. Situacijos darbo rinkos pagerėjimui reikalingas verslo, pagrindinio darbo vietų kūrėjo, atsigavimas. Siekiant verslo ir ekonomikos atsigavimo turi būti gerinamos verslo sąlygos mažinant administracinę ir reguliavimo naštą, mažinant verslą kontroliuojančių institucijų skaičių, mažinant mokesčius, leidžiant įmonėms savo išteklius nukreipti vertės kūrimui ir konkurencingumo kėlimui taip kuriant naujas darbo vietas.
Kita grupė nedarbo priežasčių susijusios su teisės aktuose numatytais apribojimais darbdaviui ir potencialiam darbuotojui susitarti dėl tam tikrų darbo sąlygų. Į šią bedarbių grupę patenka tie žmonės, kuriuos tenkintų darbo sąlygos, galinčios atsirasti rinkoje, tačiau jos yra neleistinos pagal galiojančius teisės aktus. Šioms nedarbo priežastims mažinti taikytinos suvaržymų darbo santykiuose naikinimo priemonės.
· Palengvinti darbo sutarčių sudarymą ir jų nutraukimą. Darbo sutarčių sudarymo ir jų nutraukimo supaprastinamas mažina verslo projekto pradėjimo ar nutraukimo sąnaudas, o tai padidina motyvaciją jo imtis ir kurti darbo vietas. Tai turėtų neigiamų pasekmių darbuotojams, kurie bus greičiau atleisti iš įmonių ir gaus mažesnes išeitines pašalpas, tačiau pozityvios pasekmės bus jaučiamos įmonėse, kurios galės efektyviau susitraukti atleidžiant dalį darbuotojų ir reorganizuoti veiklą nebankrutuojant ir neatleidžiant visų darbuotojų. Taip pat pagerės įmonių motyvacija kurti darbo vietas, kadangi dabartinėje ekonominėje situacijoje, kuomet įmonėms sunku planuoti ir numatyti ateitį, galimybė lengviau atleisti darbuotoją skatina jį greičiau pasamdyti. Taigi, nors ši priemonė sumažintų kai kurių darbo vietų stabilumą, ji leistų įmonėms optimizuoti savo veiklą bei kurti naujas darbo vietas.
· Atsisakyti specialiųjų grupių apsaugos. Specialiųjų grupių apsauga atsisuka prieš saugomuosius. Darbdaviai vengia darbuotojų, kuriuos santykinai sunkiau atleisti, ypač kai darbo rinkoje yra darbuotojų pasiūla. Siekis darbo santykių reguliavimu panaikinti tam tikrų specialiųjų grupių nediskriminavimą įvedant tam tikrus reikalavimus jį tik padidina, kadangi mažina darbdavių norą juos samdyti. Darbdaviai vengia darbuotojų, kuriuos santykinai sunkiau atleisti, ypač kai darbo rinkoje yra kitų darbuotojų pasiūla. Siūlome panaikinti priešpensinio amžiaus žmonių ar besilaukiančių moterų atleidimo apribojimus, supaprastinti vaikų nuo 14-16 metų įsidarbinimo apribojimus, panaikinant reikalavimą turėti gydytojo ir mokyklos leidimus, panaikinti reikalavimus samdant neįgalius žmones.
· Didinti darbo laiko reglamentavimo lankstumą sudarant daugiau galimybių susitarti dėl darbo laiko individualiai ar įmonės lygiu. Esant ekonominio neapibrėžtumo sąlygoms darbdaviams tampa ypač svarbi darbuotojo galimybė dirbti pagal lankstų laiko grafiką. Tam tikrų susitarimų dėl darbo laiko draudimas gali būti priežastimi nekurti naujos darbo vietos.
Reiktų akcentuoti tai, jog visos minėtos priemonės nėra „antikrizinės“, skirtos kovai su jau esančio nedarbo pasekmėmis ar laikinam situacijos darbo rinkoje pagerinimui. Visų priemonių tikslas yra ne tik nedarbo lygio mažinimas, o tvarus ir ilgalaikis ekonominis augimas. Pasisakome prieš darbo vietų subsidijavimą, manome jog kitos užimtumo įstatyme numatytos užimtumo didinimo priemonės nepasiekia reikiamo rezultato. Darbo vietas turi kurti verslas, valdžios funkcija – sukurti palankias ir nediskriminuojančias ekonominės veiklos sąlygas.
