Įžanga
Savanoriškos veiklos vaidmuo visuomenėje vis didėja. Tokia veikla tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygiu yra glaudžiai susijusi su aktyviu pilietiškumu, sudarančiu demokratijos branduolį. Savanoriška veikla – tai yra tokia pilietiškumo forma, kuri leidžia labai aiškiai pajusti, kad žmogus priklauso savo visuomenei, todėl savanoriška veikla yra esminė ir netgi būtina aktyvaus pilietiškumo sudedamoji dalis
[1]. Savanoriška veikla skatina asmeninį tobulėjimą, vystomas socialinis naudingumas, bendrieji žmogaus gebėjimai – tokiu būdu savanoriams atsiveria daugiau galimybių darbo rinkoje, todėl valstybė turėtų nesudaryti kliūčių savanorystei ir skatinti šią pilietiškumo formą.
Savanorystės plėtrai būtina tinkama teisinė aplinka, kuri užtikrintų saugią ir lanksčią savanorystę, patogią ir savanoriui, ir priimančiai organizacijai. Šioje analizėje apžvelgiami svarbiausi teisiniai aspektai: savanorio ir darbo santykiais susijusio darbuotojo statuso skirtumai, savanorystės sutarties formos ir turinio klausimai, savanorio ir priimančios organizacijos finansiniai bei tarpusavio atsakomybės klausimai. 2006 metais Seimui priėmus Darbo kodekso pakeitimo įstatymą
[2], savanoriškas darbas eliminuotas iš Darbo kodekso reguliavimo sferos ir galios neteko Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kurie reglamentavo savanoriško darbo organizavimo tvarką
[3]. Tai sukėlė tam tikrą organizacijų, užsiimančių savanoriško darbo organizavimu Lietuvoje, nerimą dėl tolimesnės veiklos perspektyvų bei apskritai paties savanoriško darbo legalumo. Ši analizė atsako į kylančius klausimus ir pateikia pasiūlymus dėl savanorystės teisinio reglamentavimo ypatumų.
1. Savanoriško darbo santykių atskyrimas nuo darbo teisinių santykių
Santykiai, susiklostantys tarp savanorišką darbą atliekančių asmenų ir savanorišką darbą organizuojančių asmenų ar organizacijų, yra civiliniai teisiniai santykiai ir nepatenka į darbo teisės reguliavimo sritį. Taip yra visų pirma todėl, kad tarp savanorių ir savanoriško darbo organizatorių nėra sudaroma darbo sutartis. Tokią išvadą galima daryti, remiantis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 93 straipsniu, kuris nurodo, jog darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti jam sutartą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu
[4].
Atsižvelgdami į šiame straipsnyje apibrėžtus darbo sutarties požymius, galime darbo sutartį atskirti nuo kitų į ją panašių civilinių sutarčių. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos išaiškinime teigiama, kad susipažinus su Darbo kodekso 98 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (kuriuo iš Darbo kodekso pašalinta nuostata, jog savanoriški darbai nelaikomi nelegaliu darbu) rengimo medžiaga, galima spręsti, jog šio įstatymo projekto tikslas nebuvo pripažinti savanoriškus darbus nelegaliu darbu. Minėto įstatymo projekto rengimo metu buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad nelegaliu darbu nelaikytini ne tik savanoriški, pagalbos (talkos) darbai, bet ir rangos, autorinės ar kitos civilinės sutarties pagrindu atliekami darbai, kurie neturi darbo teisės reguliuojamų darbo santykių požymių, todėl nuspręsta Darbo kodekse atsisakyti nuostatų, kurios nėra darbo teisės reguliavimo dalykas. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Prancūzijos teisininkai, kurie teigia, kad savanoriškas darbas nėra Prancūzijos Darbo kodekso reguliavimo dalykas. Šiek tiek kitokia situacija yra Vengrijoje, pagal kurios įstatymus tik iš užsienio atvykstantys savanoriai yra laikomi darbuotojais, o jų atliekamas savanoriškas darbas yra prilyginamas darbo santykiams, dėl ko toks savanoriškas darbas patenka į Vengrijos darbo įstatymų reguliavimo sferą.
Nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pripažįsta savanorišką darbą nelegaliu darbu, kadangi remiantis Darbo kodekse įtvirtintu reguliavimu, nelegaliu darbu yra laikomas darbas esant Darbo kodekse įtvirtintiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties, o atliekant savanoriškus darbus, nėra visų požymių, būdingų darbo sutartims.
Darbo sutarties požymiai formuluojami kaip pagrindinės sutarties šalių – darbuotojo ir darbdavio – pareigos
[5]. Viena svarbiausių darbdavio pareigų ir vienas pagrindinių darbo sutarties požymių yra darbo atlygintinumas. Negali būti pagal darbo sutarties teisinę formą atliekamų neatlygintinų darbų. Kitas darbo sutarties požymis, skiriantis ją nuo panašių civilinių sutarčių, yra darbuotojo įsipareigojimas dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas. Priešingai nei civilinės sutarties atveju, įsipareigojama atlikti ne konkrečius darbus, o tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją. Be to, darbuotojas įsipareigoja ne tik atlikti darbo sutartyje nustatytą darbo funkciją, bet ir privalo paklusti darbdavio nustatytai darbo tvarkai, laikytis sutartyje ar jos priede nustatytų pareigybinių instrukcijų, todėl atlikdamas darbo funkcijas jis nėra savarankiškas. Tik atidžiai išnagrinėjus faktinius tarp šalių susiklosčiusius santykius ir nustačius, kad jie atitinka visus aukščiau išvardintus darbo sutarties požymius, galima teisiškai kvalifikuoti tokius santykius kaip darbo santykius. Jei nėra bent vieno iš aukščiau paminėtų požymių, tokių santykių negalima kvalifikuoti kaip darbo teisinių santykių, dėl ko darbo įstatymų reikalavimai tokiems santykiams nėra taikomi, kadangi nepatenka į darbo įstatymų reguliavimo sferą.
Savanoriško darbo atveju, savanoris negauna atlygio už atliekamą darbą. Vienas pagrindinių ir esminių savanoriško darbo bruožų yra tas, kad savanoriškas darbas vykdomas ne dėl finansinių paskatų. Net jeigu savanoriško darbo sutartyje ir atsiranda tam tikras finansinis elementas, pvz. susitariama, kaip kompensuojamos išlaidos, to negalima traktuoti kaip atlyginimo darbo sutarties prasme. Pagal atlygį savanoriško darbo sutartis taip pat gali būti atribota nuo atlygintinų paslaugų sutarties, kadangi jei savanoriško darbo sutartyje yra nustatomas atlygis už suteiktas paslaugas, tokia sutartis teismo gali būti pripažinta atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi, dėl ko jai bus taikomos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios paslaugų teikimo sutartis. Atlygintinų paslaugų sutarčiai taip pat nėra taikomos Darbo kodekso nuostatos, tačiau pajamos, gautos pagal šią sutartį, yra apmokestinamos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą
[6]. Be to, riba tarp atlygio už suteikiamas paslaugas civilinės sutarties prasme ir atlyginimo nustatyto darbo sutartyje, yra pakankamai plona ir lengvai peržengiama.
Kitas požymis, atskirais atvejais skiriantis savanoriško darbo sutartis nuo darbo sutarčių ir neleidžiantis savanoriško darbo pripažinti darbu darbo teisės prasme, yra savanorio susitarimas atlikti tam tikrus konkrečius darbus. Savanorystės praktikoje savanoriai priimami tiek atlikti konkrečius darbus (dalyvauti konkrečiame projekte, organizuoti renginį ar atlikti tyrimą), bet ir atlikti nuolatinę funkciją (teikti pagalbą, konsultuoti, tvarkyti korespondenciją ir kt.). Kaip jau minėta anksčiau, darbo sutartyse nustatoma, kad darbuotojas įsipareigoja eiti sutartyje nustatytas tam tikras pareigas ar atlikti tam tikrą darbo funkciją.
2. Savanoriško darbo priskyrimas civilinei teisei
Kaip jau minėta anksčiau, sutartys dėl savanoriškų darbų atlikimo yra civilinės teisinės sutartys ir nepatenka į darbo teisės reguliuojamų santykių sferą, todėl darbo teisę reglamentuojantys teisės aktai tokio pobūdžio sutartims nėra taikomi. Dėl šios priežasties, norint įvertinti savanoriško darbo sutarties ir jos sąlygų teisėtumą, reikia remtis civilinę teisę reguliuojančių teisės normų visuma. Tokia pati situacija yra ir Austrijoje, Graikijoje, Švedijoje ir daugelyje kitų Europos šalių, kuriose nėra jokių specialių savanorišką darbą reglamentuojančių teisės aktų. Vertinant tokių sutarčių teisėtumą, taip pat kaip ir Lietuvoje, čia taikomi bendrieji civilinės teisės principai, o ginčo situacijose atsakymus pateikia ir teismų praktika.
a) Dėl savanoriško darbo sutarties sąlygų teisėtumo
Pagrindinis civilinės teisės šaltinis, taigi ir teisinius santykius, susidarančius, vykdant savanoriškus darbus, reguliuojantis teisės norminis aktas, yra Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas
[7]. Šis kodeksas įtvirtina vieną iš pagrindinių civilinės teisės principų, sutarties laisvės principą, be kurio neįsivaizduojama privačia iniciatyva grįsta rinkos ekonomika
[8]. Aiškinant sutarties laisvės principą darytina išvada, kad sutarties šalys ne tik turi teisę sudaryti vienokią ar kitokią įstatymuose įtvirtintą sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų. Dėl to sutarties laisvės principas taip pat apima ir šalių teisę nusistatyti norimą sutarties turinį bei formą, jeigu tam tikrais atvejais sutarties turinys ar jos forma nėra nustatyti atitinkamais valdžios institucijų priimtais imperatyviais teisės aktais, vienokio ar kitokio turinio nereikalauja nusistovėjusi praktika tarp civilinės teisės subjektų arba šalių sutartos sąlygos neprieštarauja gerai moralei, viešai tvarkai ar visuotinai pripažintiniems kitiems teisės principams.
Sutarties laisvės principas taip pat reiškia ir šalių teisę sudaryti tokias sutartis, kurių Civilinis kodeksas tiesiogiai nereglamentuoja, jeigu jos neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Tokia nuostata atitinka Civiliniame kodekse numatytą principą, jog civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir įstatyme tiesiogiai nenumatytais pagrindais. Tai suteikia pagrindą teigti, kad šalys gali susitarti dėl savanoriško darbo sutarties, o tokia sutartis bus laikoma civiline sutartimi. Tačiau tokiu atveju šalių sutarčiai, kurios specialiai nereglamentuoja nei Civilinis kodeksas, nei kiti įstatymai, pagal analogiją taikomos normos, reglamentuojančios panašią sutartį. Sutarties laisvės principas taip pat leidžia šalims pasirinkti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Be to, šalys gali sudaryti sutartį, kurioje numato sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims. Tokiu atveju, šalys savo diskrecijoje gali nustatyti, kokios normos bus taikomos jų sudarytai mišraus tipo sutarčiai. Jeigu šalys šio klausimo sutartyje neaptaria, mišrioms sutartims kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementai numatyti šalių sudarytoje sutartyje, atsižvelgiant į sutarties esmę, šalių ketinimus, išreikštą valią ir panašius veiksnius.
Dažnai šalys tam tikrų sutarties sąlygų apskritai neaptaria, o įstatymas tų sąlygų taip pat nereglamentuoja. Neaptartas sąlygas gali užpildyti pačios šalys, papildydamos sutartį. Jeigu sutarties šalys dėl tokių sąlygų nesusitaria, ginčo atveju tai padaryti tenka teismui. Teismas, spręsdamas tokius ginčus, sutarties spragas užpildo vadovaudamasis papročiais, civilinės teisės principais, taikydamas įstatymo ar teisės analogiją. Tokiais atvejais teismas taip pat privalo atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, jų pobūdį, šalių verslo specifiką ir kitas bylai teisingai išnagrinėti reikalingas aplinkybes
[9].
Įdomu tai, kad bendrosios teisės šalyse, pvz. Jungtinėje Karalystėje, laikomasi pozicijos, kad savanoris su jį priimančia organizacija apskritai nesudaro jokios sutarties, taigi faktiškai savanoriškas darbas eliminuojamas iš sutarčių teisės reguliavimo dalyko. Vis dėlto, Lietuva, kaip kontinentinės teisės valstybė, laikosi kiek kitokios pozicijos.
b) Dėl savanoriško darbo sutarties formos
Kadangi sutartis yra sandoris, sutarties formai taikomos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios sandorių sudarymo formą. Sutartis gali būti sudaryta bet kokia forma, nes forma yra būtinas sutarties elementas tik įsakmiai įstatymo nurodytais atvejais. Todėl sudaryti sutartį tam tikra forma privalu tik tais atvejais, kai šito įsakmiai reikalauja įstatymas arba šalių susitarimas.
Sandorio forma – tai sandorį sudarančių asmenų valios išraiška. Civiliniame Kodekse nustatomi formos reikalavimai priklauso nuo sandorio sudėtingumo, reikšmės. Civiliniame kodekse numatomos šios sandorių sudarymo formos: žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais – sutarties sudarymo faktą patvirtinančiais – veiksmais. Visus sandorius, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos, galima sudaryti žodžiu. Sandoris laikomas sudarytu žodžiu, jeigu jį sudarantis asmuo savo valią sudaryti sandorį išreiškia pasakydamas atitinkamus žodžius arba konkliudentiniais veiksmais.
Svarbu paminėti, kad yra valstybių, kurios atskirais atvejais nustato privalomą rašytinę formą. Pavyzdžiui, Makedonijos Respublikos įstatyme dėl savanoriško darbo yra nustatyta, kad savanoris ir savanorišką darbą organizuojantis subjektas privalo sudaryti rašytinės formos sutartį, kai bendras savanoriškas darbas viršija keturiasdešimt valandų per mėnesį. Ši sąlyga netaikoma savanoriško darbo sutartims, sudaromoms su užsieniečiais, kuriems visais atvejais privaloma rašytinė sutarties forma. Panaši situacija yra ir Čekijoje, kur su užsieniečiais visais atvejais sudaromos rašytinės savanoriško darbo sutartys. Su Čekijos Respublikos piliečiais savanoriško darbo sutartys rašytine forma nesudaromos tik tais atvejais, kai savanoriškas darbas vykdomas trumpą laiką ir jam nėra būdingi tęstiniai santykiai.
Kadangi Lietuvoje įstatymas apskritai nereglamentuoja savanoriško darbo sutarties, jame taip pat nėra nustatyt jokie specialūs reikalavimai, keliami šios rūšies sutartims. Tokio pobūdžio sutartys nepatenka į išimtinai įstatyme imperatyviai nustatytų rašytinių sandorių sferą, remiantis aukščiau išdėstytu sutarties laisvės principu, kuris apima ir šalių teisę pasirinkti sutarties formą, jei pastaroji nėra imperatyviai nustatyta įstatymais ar kitais teisės norminiais aktais, šalys yra laisvos tarpusavyje susitarti ir dėl pageidaujamos savanoriško darbo sutarties formos, o tai suteikia galimybę tokio pobūdžio sutartis teisėtai sudaryti ir žodžiu.
Be to, nederėtų pamiršti ir tam tikrų teisinių ypatumų, vienai iš savanoriško darbo sutarties šalių esant tam tikro tipo biudžetinei įstaigai. Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme „Dėl reikalavimų nestacionarioms socialinių paslaugų įstaigoms patvirtinimo“
[10]nustatyta, kad vienas iš privalomų dokumentų kiekvienai įstaigai, kurios įstatuose nurodyta pagrindinė veikla yra socialinis darbas ir socialinių paslaugų teikimas, yra savanoriškų darbų ir asmenų, atliekančių savanoriškus darbus, apskaitos žurnalas, savanoriškų darbų atlikimo sutartys ir kiti su savanorišką darbą atliekančių asmenų išlaidų kompensavimu susiję dokumentai, jeigu įstaigoje organizuojamas socialinis darbas. Logiškai sistemiškai aiškinant šią nuostatą, prieinama išvada, kad sutartys dėl savanoriško darbo tokiose įstaigose turi būti privalomai sudaromos rašytine forma, kadangi šiuo įsakymu įstaigai nustatomas imperatyvus reikalavimas saugoti savanoriško darbo sutartis ir jas registruoti. Tačiau abejotina ar šis reikalavimas galėtų būti taikomas kitiems savanoriško darbo organizatoriams, kadangi įstatymu draudžiama pagal analogiją taikyti specialias teisės normas (
lex specialis)
[11]. Šis norminis teisės aktas yra skirtas tik nestacionarioms socialinių paslaugų įstaigoms, todėl neturėtų būti privalomas kitiems asmenims, organizuojantiems savanorišką darbą.
Kitame poįstatyminiame akte, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“
[12], taip pat yra minima savanorystė. Teikiant paliatyviosios pagalbos paslaugas rekomenduojama asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovams priimti savanorius asmens priežiūros įstaigos vadovo nustatyta tvarka. Taigi, šiuo aktu pabrėžiama savanorystės svarba, tačiau imperatyviai nenustatomi jokie reikalavimai savanoriams įdarbinti. Taigi, kiekvienai asmens sveikatos priežiūros įstaigai yra paliekama diskrecija nusistatyti, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis savanoriškam darbui atlikti bus kviečiami savanoriai. Tokiu būdu taip pat užtikrinamas sutarties laisvės principo įgyvendinimas ir pabrėžiamas civilinės teisės dispozityvumas.
Vis dėlto, nors savanoriško darbo teisiniams santykiams ir nėra tiesiogiai taikomos Darbo kodekso nuostatos, pasinaudojant sutarties laisvės principu, į savanoriško darbo sutartį rekomenduojama perkelti dispozityvias civilinės sutarties atžvilgiu Darbo kodekso normas dėl saugos ir sveikatos darbe reikalavimų ar bent jau supažindinti savanorį su šiomis teisės normomis ir jį įpareigoti šių nuostatų laikytis. Taip pat, nors įstatymais imperatyviai ir nenurodyta, rekomenduojama savanorius instruktuoti apie darbų eigą, saugą ir sveikatą darbe. Saugantis nuo nepageidaujamų reiškinių, galima tai daryti pasirašant, kad vėliau netektų ieškoti įrodymų, patvirtinančių šį faktą. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tiek dirbantiems pagal darbo sutartis asmenims, tiek ir savanoriams bei kitiems su darbo santykiais bent jau netiesiogiai susijusiems asmenims yra taikomos Saugos ir sveikatos darbe įstatymo nuostatos. Tačiau jeigu organizacija yra visiškai visuomeniška, t.y. neturi nė vieno samdomo darbuotojo, jai minėto įstatymo nuostatos nebus taikomos, bet išliks bendra rūpestingumo pareiga.
Svarbu paminėti ir tai, kad kai kurių kitų šalių praktikoje yra pavyzdžių, kai įstatymais yra nustatytos minimalios sąlygos, būtinos savanoriško darbo sutarčiai. Toks reglamentavimas yra, pvz. Ispanijoje, kurios įstatymas dėl savanoriško darbo kaip tik ir nustato tam tikrus elementus, dėl kurių būtina susitarti savanoriško darbo sutartyse. Vis dėlto, kadangi nėra numatytos sankcijos už šį pažeidimą ir kontroliuojančios institucijos, tam tikrais atvejais negalima teigti, kad organizacijos, pažeidžiančios šį reikalavimą, vykdo savanoriško darbo organizavimą nelegaliai.
3. Savanoriško darbo sutarties subjektai
Remiantis aukščiau pateikta savanoriško darbo sutarties analize ir sutarties laisvės principu, tektų daryti išvadą, kad savanoriško darbo subjektais, t.y. asmenimis, atliekančiais savanorišką darbą, ir asmenimis, organizuojančiais savanorišką darbą, galėtų būti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, turintis savo civilinį subjektiškumą, t.y. galimybę įgyti civilines teises ir pareigas. Vis dėlto, tokia išvada nėra visiškai teisinga. Nors nėra teisės aktų, tiesiogiai nustatančių imperatyvius draudimus tam tikriems asmenims sudaryti tokio pobūdžio sutartis, o sutarties laisvės principas leidžia visiems civilinės teisės subjektams sudaryti bet kokias sutartis, kurios neprieštarauja teisės aktams, viešai tvarkai ar gerai moralei, vertinant asmenis, galinčius organizuoti savanorišką darbą, reikia atsižvelgti į patį savanoriško darbo pobūdį.
a) Savanoriško darbo organizatoriai
Savanoriškas darbas apibrėžiamas per laisvą iniciatyvą, materialų neatlygintinumą ir socialinį naudingumą. Remiantis šiais savanoriško darbo požymiais galima teigti, kad savanoriško darbo organizatoriais taip pat turėtų būti juridiniai asmenys, kurių veiklos tikslas taip pat yra visuomeninis naudingumas.
Visuomeninis veiklos naudingumas atskleidžiamas LR Labdaros ir paramos įstatyme. Jis nurodo, jog visuomenei naudinga laikoma veikla tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse.
Nors šių veiklų apibrėžimas tiesiogiai nenurodo asmenų, kurie gali būti savanorius priimančiomis organizacijomis, tačiau pagrindinė diskusija kyla dėl juridinių asmenų, kurių įstatuose ar kituose steigimo dokumentuose nurodomas veiklos tikslas yra pelno siekimas. Nors pelnas savaime ir yra socialiai ir visuomeniškai naudingas reiškinys, nes vienintelis būdas pelnui pasiekti yra patenkinti kitų rinkos dalyvių poreikius, tačiau LR Labdaros ir paramos įstatymas pelno nesieja su socialiniu naudingumu. Galimos dvi situacijos, kai pelno siekiančios įmonės pagrįstai priartėja prie situacijos, kai vykdo įstatyme apibrėžtą visuomenei naudingą veiklą. Pirmuoju atveju, kai verslo įmonė greta savo pagrindinės veiklos įgyvendina labdaros projektus, pavyzdžiui, renka materialinę paramą ir tam pasitelkia savanoriauti tiek savo darbuotojus, tiek išorės savanorius. Antroji situacija, kai pelno siekiančios įmonės pagrindinė veikla atitinka Labdaros ir paramos įstatyme išvardintas veiklas, pavyzdžiui, teikia sveikatos paslaugas, ikimokyklinio ugdymo ar aplinkos apsaugos paslaugas.
Remiantis sisteminiu teisės normų aiškinimu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, tinkamais asmenimis, galinčiais organizuoti savanorišką darbą, yra laikomi labdaros ir paramos fondai, biudžetinės įstaigos, asociacijos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės, bendrijos ir religiniai centrai, tarptautiniai visuomeninių organizacijų padaliniai, tačiau įstatymai tiesiogiai neatmeta juridinių asmenų, kurių veiklos tikslas yra pelno siekimas, galimybės priimti savanorius. Teisinę situaciją išaiškintų teismų praktika ir kontroliuojančių institucijų sprendimai.
Praktikoje su sunkumais susiduria savanorius norinčios priimti biudžetinės įstaigos arba viešosios įstaigos, kurių steigėjai yra valstybės ar savivaldybių institucijos. Ypatingai svarbu užtikrinti teisinį aiškumą sveikatos priežiūros įstaigoms, kurioms pagal savo veiklos pobūdį labai tinka priimti savanorius ir yra žmonių, pageidaujančių jose savanoriauti. Kaip jau minėta, savanorystės santykiai nėra darbo santykiai, todėl su savanoriais negali būti sudaroma darbo sutartis. Darbo inspekcija žodinės konsultacijos metu suteikė informaciją, jog savanorystės teisiniai santykiai Darbo inspekcijos vertinimu yra reikšmingai skirtingi nuo darbo teisinių santykių dėl savo visuomeninio naudingumo ir neatlygintinumo. Darbo inspekcijos vertinimu, sveikatos priežiūros įstaigos gali laisvai sudaryti savanoriško darbo sutartis, kaip ir bet kurias kitas civilines sutartis, neprieštaraujančias jų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Nors vieno konkretaus teisės akto, kuris nurodytų savanorytės sutarčių sudarymą sveikatos priežiūros įstaigose nėra, tačiau sistemiškai aiškinant keletą žemesnės teisinės galios aktų – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministro įsakymą „Dėl reikalavimų nestacionarioms socialinių paslaugų įstaigoms patvirtinimo“
[13] bei Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“
[14] – galima pateikti keletą rekomendacijų sveikatos priežiūros ar socialines paslaugas teikiančioms įstaigoms. Pirmiausia, pabrėžtina, kad nėra bendrų imperatyvių normų nei draudžiančių savanorystę, nei nustatančių konkrečius sutarties formos ar turinio aspektus, tačiau būtina įvertinti ypatingas šių institucijų paslaugas, galimas rizikas pačiam savanoriui bei tretiesiems asmenims.
Svarbu paminėti ir tai, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje savanoriško darbo organizatoriais gali išimtinai būti tik nevyriausybinės pelno nesiekiančios organizacijos. Netgi esant stichinių nelaimių situacijoms, savanoriai tiesioginių sutarčių su valstybės institucijomis nesudaro ir veikia per nevyriausybines organizacijas, kurioms suteikta išimtinė teisė organizuoti savanorišką veiklą. Tokia pati situacija yra ir Čekijoje, kur siųsti asmenis atlikti savanoriškų darbų gali tik išimtinai nevyriausybinės pelno nesiekiančios organizacijos. Priimančioji organizacija, kurioje savanoris dirba savanorišką darbą, nebūtinai turi būti išimtinai nevyriausybinė organizacija, tačiau įstatymas nenustato pelno siekiančio juridinio asmens teisės priimti savanorį vykdyti savanoriško darbo.
Toks pat teisinis reglamentavimas nustatytas ir Ispanijos įstatymuose, kuriuose teigiama, kad savanoriškas darbas turi būti įgyvendinamas išimtinai per viešuosius arba privačiuosius pelno nesiekiančius asmenis. Be to, vykdant tokio pobūdžio darbus, negalima gauti jokios ekonominės naudos.
b) Savanorišką darbą atliekantys asmenys
Kitokia situacija yra su pačiu savanoriu. Teisės aktai nereglamentuoja, kas gali būti savanoriu, bet dėl paties savanoriško darbo pobūdžio ir socialinio naudingumo, ką lemia loginis sąvokos aiškinimas, savanoriška veikla gali užsiimti bet kurie fiziniai asmenys, nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeimos padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ar visuomeninėms organizacijoms ar kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis asmens savybėmis, kadangi Lietuvoje draudžiama bet kokio pobūdžio diskriminacija. Problema kyla tik su tais asmenimis, kurie neturi visiško civilinio subjektiškumo ir negali sudarinėti sutarčių.
Remiantis Civilinio kodekso 2.5 straipsniu, fizinio asmens gebėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti pareigas atsiranda kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų
[15]. Tais atvejais, kai teismas leidžia asmeniui sudaryti santuoką, nesulaukus aštuoniolikos metų, toks asmuo taip pat įgyja visišką civilinį veiksnumą ir gebėjimą įgyti teises bei pareigas, taigi, tokie asmenys turi teisę sudaryti savanoriško darbo sutartis. Likusius asmenis reikėtų skirti į dvi grupes: asmenis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos ir asmenis iki keturiolikos metų.
Nepilnamečiams nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus būdingas dalinis civilinis veiksnumas, t. y. įstatyme nustatytus sandorius jie gali sudaryti savarankiškai, o kitus – tik savo atstovų pagal įstatymą sutikimu
[16]. Kadangi savanoriško darbo sutartys nepatenka į įstatyme nurodytų sandorių sferą, jie tokio pobūdžio sutartis gali sudaryti tik turėdami įstatyminių atstovų sutikimą. Sutikimo forma tokiu atveju turi atitikti sandorio sudarymo formą, taigi, jei savanoriško darbo sutartis bus sudaroma žodžiu, pakaks žodinio įstatyminių nepilnamečių atstovų sutikimo. Jei tokio sutikimo nebus, tokia sutartis bus laikoma nuginčijama ir jos tolesnis galiojimas priklausys nuo nepilnamečio atstovų valios, kadangi pastarieji turės alternatyvą: jie galės kreiptis į teismą prašydami pripažinti tokį sandorį negaliojančiu arba patvirtinti jį jau po sandorio sudarymo.
Kita grupė asmenų, kuriems įstatymas riboja galimybę įgyti civilines teises ir prisiimti civilines pareigas yra nepilnamečiai asmenys iki keturiolikos metų. Iki šios amžiaus ribos nepilnametis laikomas neveiksniu, todėl negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, į kurias vėlgi nepatenka savanoriško darbo sutartys. Nepilnamečio iki keturiolikos metų vardu veikia ir sutartis sudaro jo atstovai pagal įstatymą, todėl nepilnamečiai iki šios amžiaus ribos negali sudaryti savanoriško darbo sutarčių, taigi ir teisėtai dirbti savanoriškų darbų. Vis dėlto, atsižvelgiant į savanoriškų darbų socialinį naudingumą ir svarbą asmenybės ugdymo srityje, kiekvienu individualiu atveju reikėtų vertinti faktinę situaciją ir jei tokio asmens tėvai neprieštarauja, o pats nepilnametis nori ir gali užsiimti tokia veikla, įstatyminiu lygiu tai neturėtų būti draudžiama.
Tačiau, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra draudimas vaikams iki tam tikro amžiaus dirbti savanoriškus darbus net ir esant tėvų sutikimui. Imperatyvaus draudimo šiuo atveju nenusako Čekijos Respublikos įstatymas dėl Savanoriškų paslaugų, tačiau jame teigiama, kad savanoriu Čekijos teritorijoje gali būti asmuo nuo penkiolikos metų, o užsienio valstybės teritorijoje savanorišką veiklą vykdantis asmuo apskritai gali būti ne jaunesnis nei aštuoniolika metų.
Be to, remiantis protingumo kriterijumi, svarbu, kad įdarbinant savanoriškam darbui, nebūtų pažeisti nepilnamečių asmenų interesai ir nepagrįstai būtų suvaržomos jų teisės ir laisvės bei užtikrinamos tinkamos darbų sąlygos, ką privalo užtikrinti savanoriškų darbų organizatorius. Natūralu, kad įdarbinant asmenis iki aštuoniolikos metų, sąlygos turi būti adekvačios priimamų savanoriais asmenų amžiui. Panašus principas taikomas ir Makedonijos Respublikos Savanoriško darbo įstatymo nuostatose, kuriose nurodoma, kad Darbo santykių įstatymo nuostatos dėl asmenų nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų bus taikomos ir esant savanorystės teisiniams santykiams.
Analizuojant subjektus, galinčius būti savanoriais, reikėtų išskirti savanorišką darbą, atliekamą laisvės atėmimo įstaigose. Specialiai šiai veiklai reglamentuoti buvo išleistas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas „Dėl savanoriško darbo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“
[17]. Tiesa, šiuo įsakymu nelabai nukrypstama nuo bendrų savanoriško darbo sutarčių dispozityvumo tendencijų, o pačiame įsakyme yra minima, kad santykiai tarp įstaigos ir savanorišką darbą atliekančio asmens yra civiliniai teisiniai santykiai. Vis dėlto, įstaiga įpareigojama pildyti laisvos formos apskaitos žurnalą, kuriame turi būti nurodoma savanoriško darbo sutarties data ir numeris, savanorišką darbą atliekančio asmens vardas ir pavardė ir kiti duomenys. Taigi, logiškai sistemiškai aiškinant šią nuostatą, darytina išvada, kad savanoriško darbo sutartis, sudaroma laisvės atėmimo įstaigose, turi būti rašytinės formos. Išlaidos, patirtos asmeniui, vykdant savanorišką darbą, kompensuojamos pagal savanorišką darbą atlikusio asmens pateiktus įstaigai dokumentus ir remiantis LR Vyriausybės nutarimu „Dėl neapmokestinamų piniginių kompensacijų dydžių nustatymų“
[18].
4. Savanorišką darbą organizuojančių asmenų finansiniai santykiai su savanoriais
Remiantis jau minėtu LR Vyriausybės nutarimu „Dėl neapmokestinamų piniginių kompensacijų dydžių nustatymų“
[19] yra kompensuojamos ir pelno nesiekiančių vienetų išlaidos (vienetų, kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir kurie gauto pelno pagal jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus neturi teisės skirstyti savo steigėjams ar dalyviams) vykdomų renginių, susijusių su visuomenei naudingų tikslų, kaip jie apibrėžti LR Labdaros ir paramos įstatyme įgyvendinimu, dalyviams.
Šiame nutarime nurodomos piniginės kompensacijos, kurios nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Į šias kompensacijas įeina maitinimo išlaidos, kai vienos paros maitinimo išlaidos neviršija 20 procentų Lietuvos Respublikos patvirtinto minimalaus gyvenimo lygio, nakvynės išlaidos, pagal išlaidas patvirtinančius dokumentus, kelionės į renginio vykdymo vietą ir grįžimo atgal išlaidos visomis transporto priemonėmis ir kitos nutarime nurodytos išlaidos. Tačiau tuo atveju, kai renginio dalyvis nepateikia išlaidas patvirtinančių dokumentų, tuo atveju, kai to reikalaujama, arba kai renginio dalyviui kompensuojamų išlaidų suma viršija nutarime nurodytus dydžius, piniginė kompensacija apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Dėl šios priežasties, savanorišką darbą atliekantis asmuo yra įpareigojamas saugoti išlaidas patvirtinančius dokumentus ir stengtis neviršyti dydžių, patvirtintų vyriausybės nutarimu, kadangi priešingu atveju, jo gautos piniginės kompensacijos bus apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu. Renginio organizatoriai, kompensuodami minėtas išlaidas pagal aukščiau įvardinto LR Vyriausybės nutarimo nuostatas yra įpareigoti pildyti laisvos formos žurnalą, įrašydami jame vykdomo renginio pavadinimą, konkretų tikslą, datą ir vietą, renginio dalyvių, kuriems kompensuojamos kelionės, nakvynės, degalų įsigijimo ir kitos išlaidos. Be to, jei renginio dalyvis pateikia kokius nors, į kompensuojamas išlaidas patenkančias sumas patvirtinančius dokumentus, šių dokumentų rekvizitai taip pat turi būti registruojami ir saugojami. Šie dokumentai saugojami LR Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyta tvarka.
5. Dėl savanorių draudimo
Asmenys, dirbantys savanoriškus darbus, nėra privalomai draudžiami nei pagal LRValstybinio Socialinio Draudimo įstatymą
[20], nei pagal kitus socialinio draudimo santykius reglamentuojančius teisės aktus. Todėl susidaro tokia faktinė situacija, kad savanoris, jei jis neužsiima jokia kita veikla, t.y. negauna jokių nuolatinių pajamų, tampa socialiai rizikingu visuomenės nariu, kadangi privalomai jis nėra draudžiamas nei pensijų socialiniu draudimu, nei ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nei nedarbo socialiniu draudimu, nei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, nei sveikatos draudimu. Vis dėlto, savanorystė paprastai nėra pagrindinė, asmenų veikla, iš kurios jie pragyvena. Valstybė numato itin platų ratą asmenų, kurie privalomai draudžiami sveikatos draudimu ir jei asmuo verčiasi kokia nors veikla be savanorystės, greičiausia jis bus apdraustas, remiantis jau minėtu teisės aktu. Negalima nustatyti privalomo socialinio draudimo savanoriams dar ir dėl to, kad savanoris negauna jokių pajamų, taigi nebūtų aišku, kokia įmoka turėtų būti mokama už jo draudimą. Socialinio draudimo įmokos būtų apsunkinimas priimančiai organizacijai, o tai sumažintų savanorystės patrauklumą.
Savanoriška veikla yra skirtinga todėl atskirais atvejais patartina priimančiai organizacijai ir savanoriui aptarti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ar sveikatos draudimą klausimą. Saugant tiek savanorio, tiek ir pačios organizacijos interesus, rekomenduojama atsižvelgti į organizacijos veiklą, jos rizikingumą savanoriams.
Kai kuriose kitose Europos Sąjungos valstybėse, pvz. Prancūzijoje, įstatymais yra numatyta savanorišką darbą organizuojančio subjekto prievolė apdrausti savanorius nuo nelaimingų atsitikimų darbe ar nuo ligų.
6. Savanoriško darbo sutarties šalių tarpusavio atsakomybė už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą arba netinkamą vykdymą
Kadangi, kaip jau minėta anksčiau, savanoriško darbo sutartis patenka į civilinės teisės reguliavimo sritį, jai taikomos bendros civilinės teisės nuostatos dėl atsakomybės. Civilinė atsakomybė suprantama kaip turtinė prievolė, kurios turinys yra specifinis – šios prievolės kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius arba sumokėti netesybas, o skolininkas privalo atlyginti kreditoriui padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas
[21].
Civilinė atsakomybė atsiranda tik esant neteisėtiems veiksmams. Neteisėtais veiksmais yra laikomas neteisėtas veikimas, kai jis atlieka veiksmus, kurie yra draudžiami įstatymu arba sutartimi; neteisėtas neveikimas, kai jis nevykdo įstatymuose ar sutartyje nurodytos pareigos; ar bendros rūpestingumo pareigos pažeidimas. Antra būtina civilinės atsakomybės sąvoka yra priežastinis ryšys, kadangi atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su neteisėtais veiksmais, lėmusiais kreditoriaus patirtus nuostolius. Trečias būtinas elementas, norint taikyti civilinę atsakomybę, yra skolininko kaltė. Kaltė gali pasireikšti tyčia, kai skolininkas sąmoningai siekia žalos arba sąmoningai leidžia jai atsirasti. Kaltė taip pat gali pasireikšti ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai rūpestingai ir atidžiai.
Civilinė atsakomybė yra klasifikuojama į dvi rūšis, t.y. sutartinę civilinę atsakomybę ir deliktinę civilinę atsakomybę. Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Kita civilinės atsakomybės rūšis yra deliktinė atsakomybė. Jos šalių iki pažeidimo dažniausiai nesieja jokie sutartiniai santykiai. Ši atsakomybės forma įtvirtina kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) bendrąją pareigą elgtis atsargiai. Pagal įstatymus ir teismų praktiką tokią pareigą turi kiekvienas kiekvienam, tačiau šios pareigos pobūdis, turinys ir laipsnis nėra vienodi, kadangi vieni turi didesnę, kiti mažesnę rūpestingumo pareigą, o jos pobūdis ir laipsnis priklauso nuo daugelio aplinkybių – asmens atliekamo darbo, kvalifikacijos, teisinio veiklos reglamentavimo.
a) Dėl deliktinės atsakomybės
Galima ir tokia situacija, kai savanorio sukelta žala nėra susijusi su tiesioginiu sutarties sąlygų vykdymu. Jei sutartyje dėl savanoriško darbo nebus tiesioginių įpareigojimų saugoti jam patikėtą turtą, šie įpareigojimai atsiras ne sutarties pagrindu, o bendrąja rūpestingumo pareiga, todėl savanoriui nesaugant jam patikėto turto, šiuo atveju nebus galima remtis sutartinės atsakomybės nuostatomis, kadangi jis nebus laikomas pažeidusiu sutartį, dėl ko, net ir esant sutartiniams santykiams tarp savanorio ir jį priimančios organizacijos, šiuo atveju atsiradusi žala bus laikoma deliktinės atsakomybės dalyku. Šiuo atveju, savanoris privalės atlyginti organizacijai žalą, jeigu neįrodys, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės.
b) Dėl žalos atlyginimo tretiesiems asmenims
LR Civilinio Kodekso 6.264 straipsnis numato samdančio darbuotojus asmens atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės. Nors šiame straipsnyje ne sykį buvo konstatuota, kad santykiai tarp savanorio ir savanorišką darbą organizuojančio asmens nėra darbo teisiniai santykiai, o savanoriai nėra laikomi juridinio asmens darbuotojais, šio straipsnio dispozicijoje darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą tiek darbo, tiek ir civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio asmens nurodymu ar jo kontroliuojami. Taigi, kadangi savanoris su jį priimančia organizacija sudaro civilinę sutartį, o organizacijos duodami nurodymai jam taip pat pagal sutartį yra privalomi, organizacija atsakys už savanorio padarytą žalą tretiesiems asmenims. Šiuo atveju, organizacijos atsakomybė atsiras, jeigu savanoris žalos padarys, vykdydamas savo, kaip savanorio funkcijas. Šiuo atveju, savanorio žalos padarymo vieta nėra svarbi, ji gali būti tiek organizacijos teritorijoje, tiek renginio metu, tiek ir už jo ribų. Svarbu, kad žala atsirastų savanoriui vykdant savo kaip savanorio pareigas. Organizacija, norėdama išvengti žalos atlyginimo prievolės, turi įrodyti, jog žala atsirado savanoriui vykdant savo asmenines funkcijas ir veikiant ne savo vardu.
Šie klausimai taip pat galėtų būti aptarti savanorystės sutartyje.
c) Dėl sutartinės atsakomybės
Vertinant civilinės atsakomybės sąlygas už sukeltą žalą, svarbu kas, kam ir kokiu būdu tą žalą sukėlė. Kadangi sutartis dėl savanoriško darbo neturi turtinio pobūdžio elementų, tiek savanoriško darbo organizatoriui tiesiogiai nevykdant sutarties įsipareigojimų, pvz., nesuteikiant savanoriui galimybės vykdyti savanorišką veiklą, nesuteikiant įrankių, būtinų vykdyti savanorišką veiklą, tiek ir savanoriui nevykdant savo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, tam tikra turtinė žala atsiranda tikrai ne visada, o neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Tokiais atvejais itin sunku nustatyti turtinės žalos dydį, ką ginčo atveju turėtų padaryti teismas.
Išvados ir rekomendacijos
Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, galima padaryti šias išvadas:
1. Net ir nesant tiesioginio savanoriškos veiklos reglamentavimo teisės aktuose, ši veikla nekelia abejonių dėl jos teisėtumo.
2. Atliekant savanorišką darbą, tarp šalių yra sudaroma civilinė savanoriškų darbų atlikimo sutartis, kurioje šalys, remdamosi vienu kertiniu civilinės teisės ir sutarčių sudarymo principu, t.y. sutarties laisvės principu, gali susitarti dėl bet kokių imperatyvioms teisės normoms neprieštaraujančių sutarties nuostatų, įskaitant darbo saugą, išlaidų kompensavimo tvarką, darbų atlikimo tvarką ir kitų savanoriško darbo sutarties nuostatų.
3. Savanoriška sutartis, kaip civilinės teisės sutartis, gali būti sudaroma ir raštu, ir žodžiu. Atsižvelgiant į priimančių organizacijų veiklos ir organizacinę specifiką galimybė sudaryti sutartį žodžiu, be papildomos biurokratinės ir apskaitos naštos, yra aiškus jos privalumas.
4. Atskiros taisyklės dėl sutarties formos galioja biudžetinėms įstaigoms, nors vieno teisės akto reglamentuojančio savanorystę biudžetinėse įstaigose nėra, tačiau esamų ministerijų ministrų įsakymų analizė leidžia teigti, kad savanoriškos veiklos sutartys gali būti sudaromos, savanorystės veiklą įstaigoje kontroliuoja vadovas, kuris gali spręsti dėl savanorystės sutarties turinio ir formos.
5. Savanoriais gali būti visi fiziniai asmenys. Asmenų nuo 14 iki 18 metų sudaryta savanorystės sutartis gali būti sudaroma nepilnamečio, bet gali būti nuginčyta arba patvirtinta tėvų ar globėjų.
6. Nėra jokio įstatyminio ar kitokio teisinio pagrindo teigti, kad savanoriškų darbų atlikimo reglamentavimo Darbo kodekse bei jį įgyvendinančiuose teisės aktuose atsisakymas paneigia savanoriškos veiklos svarbą, o juo labiau užkerta kelią teisėtam savanoriškos veiklos organizavimui – priešingai, šalims yra paliekama teisė dispozityviai susitarti dėl visų sutarties nuostatų, kurios neprieštarauja kitoms imperatyvioms teisės normoms, ir įgyvendinti sutarties laisvės principą, užtikrinant, kad į sutartį bus perkeltos tokios nuostatos, kurios geriausiai atskleis šalių valią ir sutarties tikrąją esmę.
7. Be to, norint užtikrinti teisinį tikrumą, sutartyje dėl savanoriško darbo organizacijos ir savanoriai turi įvertinti poreikį susitarti dėl svarbių bendradarbiavimo sąlygų – darbo aplinkos sąlygų, kompensavimo sąlygų, atsakomybės prieš trečiuosius asmenis, savanorio draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir kitus klausimus.
[1] Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl savanoriškos veiklos, jos vaidmens Europos visuomenei ir poveikio. 2006 m. gruodžio 13 d., Briuselis.
[2] Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios, 2006-12-05, Nr. 132-4989.
[3] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl savanorišką darbą atliekančių asmenų išlaidų kompensavimo tvarkos patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2002, Nr. 53-2077; Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Savanoriškų darbų organizavimo tvarkos patvirtinimo“. Žin., 2001, Nr. 106-3801.
[4] Lietuvos Respublikos Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Žin., 2002, Nr. 64-2569.
[5] Darbo teisė (vadovėlis). Autorių kolektyvas, vadovas prof. dr. Ipolitas Nekrošius. Vilnius, 2008. Teisinės informacijos centras.
[6] Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Valstybės Žinios, 2002.07.19, Nr.: 73, Publikacijos Nr.: 3085.
[7] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Žin., 2000, Nr. 74-2262.
[8] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Autorių kolektyvas. Vilnius, 2003. Justitia.
[9] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Autorių kolektyvas. Vilnius, 2003. Justitia.
[10] Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 balandžio 28 d. įsakymas Nr. A1-72 „Dėl reikalavimų nestacionarioms socialinių paslaugų įstaigoms patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2003.05.07, Nr.: 43, Publikacijos Nr.: 1990.
[11] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Autorių kolektyvas. Vilnius, 2001. Justitia.
[12] Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakymas Nr. V-14 „Dėl paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Valstybės Žinios, 2007.01.18, Nr.: 7, Publikacijos Nr.: 290.
[13] Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 balandžio 28 d. įsakymas Nr. A1-72 „Dėl reikalavimų nestacionarioms socialinių paslaugų įstaigoms patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2003.05.07, Nr.: 43, Publikacijos Nr.: 1990.
[14] Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakymas Nr. V-14 „Dėl paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Valstybės Žinios, 2007.01.18, Nr.: 7, Publikacijos Nr.: 290.
[15] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Autorių kolektyvas. Vilnius, 2002. Justitia.
[16] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Autorių kolektyvas. Vilnius, 2002. Justitia.
[17] Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 17d. įsakymas Nr. V-368 „Dėl savanoriško darbo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybės Žinios, 2007.12.29, Nr.: 139, Publikacijos Nr.: 5708.
[18] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1515 „Dėl neapmokestinamų piniginių kompensacijų dydžių nustatymų“. Valstybės Žinios, 2003.12.05, Nr.: 114, Publikacijos Nr. 5152.
[19] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1515 „Dėl neapmokestinamų piniginių kompensacijų dydžių nustatymų“. Valstybės Žinios, 2003.12.05, Nr.: 114, Publikacijos Nr. 5152.
[20] Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Valstybės Žinios, 2004.11.26, Nr.: 171, Publikacijos Nr.: 6295
[21] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Autorių kolektyvas. Vilnius, 2003. Justitia.
