Darbo santykių reforma buvo vienintelis sprendimas, sako buvusi Estijos socialinių reikalų ministrė Maret Maripuu, prisiminusi problemas darbo rinkoje prieš penkis metus. Būtent 2008 m., kai p. Maripuu ėjo ministrės pareigas, Estija pasuko lankstesnių darbo santykių keliu.
Estų reformos patirtis aktuali ir Lietuvai, daug metų svarstančiai, kaip pagerinti situaciją darbo rinkoje. Nors krizės metu nedarbas augo tiek Lietuvoje, tiek Estijoje, tačiau dabar Estijos nedarbo lygis siekia apie 8 proc., o Lietuvoje – 13 proc. Pašnekovė mielai pasidalino savo įžvalgomis apie reformos priežastis ir pasekmes.
– Kas paskatino Estijos politikus eiti lankstesnių darbo santykių keliu?
– Tai lėmė daug veiksnių. Pradėti galima nuo filosofinių argumentų, kad gyvename liberalioje ekonominėje sistemoje, o darbo santykių reguliavimas vis dar buvo griežtas ir sovietinis. Buvo ir teisinių priežasčių – kodėl šiuo metu darbo teisė traktuojama kaip atskira teisės šaka, kuomet klasikinėje romėnų teisėje (kurios principais paremta mūsų dabartinė privatinė teisė – red. past.) locatio-conductio (sutartis dėl darbo atlikimo – red. past.) buvo tiesiog dar vienas įsipareigojimo, prievolės tipas?
Dar prisidėjo ir praktinės problemos darbo rinkoje. Tuo pat metu ir kovojome su nedarbu, ir jautėme darbo jėgos trūkumą – t. y. darbo jėgos buvo, tačiau ne ten, kur reikėjo, ir ne tokios kvalifikacijos, kokios reikėjo. Vienintelis tokios situacijos sprendimas buvo – liberalizavimas. Jis, aišku, neišsprendė visų problemų, bet šiandien drąsiai galime teigti, kad būtent tai leido išlipti iš krizės pakankamai sklandžiai ir be didesnių skaudulių.
– Su kokiais iššūkiais susidūrė darbo santykių „reformatoriai“?
– Mūsų ankstesni darbo santykius apibrėžiantys įstatymai įsigaliojo dešimto dešimtmečio pradžioje ir buvo „įkvėpti” sovietmečio. Jie tiesiog netiko pasikeitusiai situacijai ir buvo morališkai pasenę. Būtent pokyčiai darbo rinkoje ir ekonomikoje buvo pagrindinės priežastys pradėti reformą.
Pavyzdžiui, šiandien Estijoje dauguma įmonių (daugiau nei 90 proc.) yra mažos, turi dešimt ar mažiau darbuotojų; turime naujų darbo formų, tokių kaip laikinas darbas, darbas nuotoliniu būdu, kt. Mums reikėjo lankstesnių darbo įstatymų, kad žengtume koja kojon su besikeičiančia ekonomika. Taip pat reikėjo, kad patys darbuotojai tobulėtų – keltų savo kvalifikaciją, įgytų naujų įgūdžių ir priprastų keistis priklausomai nuo rinkos poreikių.
Dar viena svari reformos priežastis (ir iššūkis) buvo tai, kad darbo teisė prasilenkė su privatinės teisės principais.
Pavyzdžiui, senuosiuose įstatymuose per mažai dėmesio buvo skiriama žmogaus savarankiškumui – darbdavys ir darbuotojas negalėdavo pasirašyti tokios sutarties, kokios jie norėdavo, nes paprasčiausiai darbo įstatymuose buvo per daug apribojimų. Nereikia pamiršti, jau pats darbo įstatymų egzistavimas yra pakankamai didelis valdžios kišimasis į asmeninius darbuotojo ir darbdavio reikalus.
Biurokratijos ir administracinės naštos darbdaviams mažinimas irgi buvo problematiškas. Kai kuriais atvejais darbdaviams reikėdavo Darbo inspekcijos patvirtinimų, darbo sutarčių registravimas darbo sutarčių registravimo žurnale buvo privalomas ir t.t.
Galiausiai Estijos darbo įstatymus labai reikėjo suvienodinti. Prieš reformą turėjome daug įstatymų, kurie reguliavo tam tikrus darbo teisės aspektus: darbo sutarčių, atlyginimų, atostogų, darbo ir poilsio laiką reglamentuojančius teisės aktus ir kt. Dabar visi įstatymai yra integruoti į vieną, taigi naudojamės tik vienu įstatymu.
Sudėtinga buvo ir efektyviai įdiegti „flexicurity“ modelį: suderinti „flexicurity“ principus su saugiu žmonių profesiniu gyvenimu.
– O kaip į pokyčius reagavo žmonės?
– Intensyvios diskusijos tarp valdžios ir socialinių partnerių tęsėsi ne vieną dieną. Kadangi pakeitimai buvo esminiai ir lietė visus dirbančiuosius, tiek socialiniai partneriai, tiek visuomenė nebuvo visiškai vieningos nuomonės. Aktyviai įsitraukė ir žiniasklaida.
Kairieji, aišku, akcentavo, kad nukentės darbuotojų saugumas, tačiau kitokių priemonių prieš pakeitimus nei politinė propaganda nesiėmė. Tačiau politikos spektre Estijoje kairieji iš esmės yra centre ir kai kuriais klausimais netgi krypsta į dešinę, todėl rimtų nesusikalbėjimų tiesiog nebuvo.
– Lietuvoje lankstesnių darbo santykių oponentai teigia, kad daug žmonių netektų darbo, padidėtų darbuotojų išnaudojimas, darbdaviai pereitų tik prie terminuotų darbo sutarčių, kt. Kokios buvo pasekmės Estijoje?
– Kaip tik 2013-iais buvo pristatyta naujojo teisinio reguliavimo poveikio studija.
Statistika rodo, kad nuo 2009-ųjų liepos 1 d., kai įsigaliojo naujasis darbo santykių reguliavimas, vidutinis darbo valandų skaičius per savaitę ir ilgesnes darbo savaites turinčių darbuotojų skaičius nepasikeitė. Tokiems rezultatams įtakos turėjo visi šie veiksniai: tiek naujieji įstatymai, tiek ir ekonominė situacija, darbo rinkos situacija. Viršvalandžius dirbančių darbuotojų skaičius ir vidutinis viršvalandžių skaičius per savaitę taip pat nepasikeitė. Nei padaugėjo, nei sumažėjo ir vakare ar naktį dirbančiųjų.
Pastebima, kad nuo 2009-ųjų dažniau sudarinėjamos terminuotos darbo sutartys. Tačiau tai labiau sietina su ekonomine krize – esant sunkiai ekonominei situacijai darbdaviai teikia pirmenybę trumpalaikėms sutartims, o stabilios ekonomikos laikotarpiu yra labiau linkę neterminuotiems susitarimams.
Reformuota buvo ir darbo sutarčių nutraukimo tvarka – esant ekonominiams sunkumams sutarties nutraukimas tapo paprastesnis.
Mano minėta studija rodo, nors išmokos atleidimo atveju ir buvo sumažintos, darbdavių elgesio tai nepakeitė. Remiantis tyrimo duomenimis, tik nedidelė dalis darbdavių teigė, kad jie būtų atleidę mažiau darbuotojų, jei būtų likę galioti ankstesni Estijos darbo įstatymai. Prie tokių išvadų priėjo ir Mokesčių ir muitų valdyba – ji įvertino mažesnių atleidimo išmokų įtaką atleidimams, tačiau reikšmingo reformos poveikio atleidimams nerado. Taigi dėl reformos daugiau atleidimų nei prieš tai – nebuvo.
Vis tik pagrindine šios reformos kliūtimi įvardinčiau mąstymą iš inercijos, žmogišką pokyčių ir nežinomybės baimę. Kita vertus, šiandien visi supranta, kad šių pokyčių didžiausias laimėjimas – įveikta krizė.
– Nuo darbo santykių reformos pradžios Estija skaičiuoja jau penktus metus. Kokia visuomenės nuomonė dabar?
– Vis dar yra nuomonių, kad darbo įstatymai per sudėtingi ir palankesni darbdaviui, o ne darbuotojui. Bet yra ir tokių, kurie mato pažangą ir supranta, kodėl šių pakeitimų reikėjo. Iš mūsų perspektyvos (p. Maripuu yra Estijos Reformos partijos (Eesti Reformierakond) narė – red. past.), džiaugiamės rezultatais ir tuo, kad dėl darbo įstatymų didelių problemų neturėjome.
– Ką rekomenduotumėte Lietuvai?
– Iš anksto planuoti, kaip informuoti visuomenę apie tokių pokyčių darbo santykių reguliavime priežastis, kuo anksčiau į diskusijas įtraukti socialinius partnerius, tačiau pasiruošti priimti ir nepopuliarius sprendimus.
