Pasitikdama artėjančią narystę Europos Sąjungoje, Lietuva dailinasi kaip beišmanydama. Prikepė naujų įstatymų ir dar planuoja. Tarsi šampano taurę už nuveiktus šaunius darbus pakėlė minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA). Ir šį darbą rengiasi pakartoti – jungtuvėms priartėjus.
Visuotiniam ir beveik džiaugsmingam šurmuly kartais galima nugirsti balsų, raginančių susilaikyti nuo lengvapėdiškų žingsnių. Ne metas dar šampaną gerti, per anksti dar MMA didinti, jie sako. Tačiau šitų balsų niekam nesinori girdėti. Kaip ir sakančiųjų, kad MMA apskritai nereikia didinti, nes tas dalykas nieko gero neduoda.
Tačiau niekam neįdomu, ką sako kviečiantys susilaikyti (kitaip – abstinentai). Nes MMA (kaip ir MGL, BMA ar kitokios simbolių kombinacijos) yra mistinis dalykas – niekas tiksliai nežino, kaip jis apskaičiuojamas ir koks jis turi būti. Niekas nežino, todėl niekam ir nekliudo. Išeina taip: pakėlei MMA, ir lyg geriau pasidarė. Bent jau tiems, kurie jį suvartojo. Ir tiems, žinoma, kurie leido jį vartoti. Reikšmingesni ir didesni visi jaučiasi. Ir į statistikos metraštį yra ką įrašyti. O tuos, kurie kartu su jais nesidžiaugia, veidmainiais arba kietaširdžiais vadina. Nors ko čia džiaugtis, kai dirbtinai svaiginamasi?
Ir iš tiesų su MMA yra bėda, kad jis nustatinėjamas vadovaujantis kažkuo paprastesniu nei logika. Sakoma, kad šis dydis turi užtikrinti žmonių pajamas pragyvenimui. Tačiau niekas net nebandė įvertinti, kokiam pragyvenimui užtenka 430 ar 450 litų per mėnesį. O jei MMA „į rankas“ gaunantis žmogus turi išlaikyti ir kitą asmenį? Kas, jei kiti jo šeimos nariai uždirba kur kas daugiau? Tokiais atvejais MMA arba nuvertina žmogų ir jo egzistenciją, arba apskritai neatspindi net minimalių išlaidų.
Geriau jau iš karto nustatyti, kad MMA yra 1000 Lt. Tada žmogus lyg ir nebebūtų žeminamas. Bet toks siūlymas verčia prisiminti, iš kieno kišenės ir už ką yra mokami tie pinigai. MMA – tai atlyginimas už darbą, patį paprasčiausią, kuriam nereikia ypatingų gabumų. Ir ši alga mokama ne iš valstybės biudžeto kaip parama vargstantiems. Ją moka kiti privatūs asmenys, kurių kišenių turinio valstybė neturėtų reguliuoti, nurodydama, už ką ir kiek reikia mokėti. Antraip išeis kaip su žemės ūkiu – cukraus ar pieno pagaminama per daug, o mes už jį permokame, nes kainos yra „nuleistos“.
Dar sakoma, kad ekonomikai augant turi didėti atlyginimai – ir MMA. Tik pamirštama, kad bendras vidaus produktas auga didėjant atlyginimams, o ne atvirkščiai. Jei būtų kitaip, MMA būtų reikėję mažinti ekonomikos nuosmukio laikotarpiu 1999–2000 m. Matyt, tam atvejui buvo pritaikyti kiti argumentai.
Jei valdžia apsiima rūpintis kiekvieno Lietuvos gyventojo gerove, tam galima rasti ir labiau tinkantį būdą nei minimalios algos reguliavimas. Atsižvelgiant į šeimos narių skaičių ir jų pajamas, galima būtų remti mažai uždirbančius – taip parama pasiektų tuos žmones, kuriems to tikrai reikia. Tačiau toks realiais žmogaus poreikiais paremtas mechanizmas būtų ribotas dėl biudžeto galimybių. O kadangi socialinė parama nėra prioritetinė finansavimo sritis, tai daug patogiau sugalvoti iš privačių lėšų mokamą MMA.
Kad už minimalios algos didinimo slypi dvilypiai argumentai, parodo ir MMA diferencijavimas. Mažesnė nei kitiems – 430 Lt. – minimali alga yra nustatyta žemės ūkio įmonių darbuotojams. Tai sako, kad valdžia arba nenori žemdirbių remti taip kaip kitų (nors tai vargiai tikėtina), arba nenori žemės ūkio įmonių užkrauti per didele mokesčių našta. Bet kuo valstiečiai yra geresni (ar blogesni) už kitus?
Taip pasimato tikroji lietuviška MMA ypatybė: šis rodiklis daugiau naudojamas ne kaip socialinės paramos priemonė, bet kaip įrankis daliai mokesčių surinkti. Labiausiai MMA didinimo naudą pajunta ne mažiausias pajamas uždirbantys, bet valstybės ir „Sodros“ biudžetai. Vyriausybei pasinaudojus Trišalės tarybos siūlymu ir pakėlus minimalią algą penkiasdešimčia litų, „minimumą“ gaunantiems į rankas teks tik 32 Lt. Kas liko – nubyrės į biudžetą.
Nuo tų 50 Lt. į „Sodros“ biudžetą įbyrės ir darbdavio papildomai sumokami 15,5 Lt. Todėl padidinus MMA iki 500 Lt., į valstybės kišenę bus sumokama netgi daugiau, nei darbuotojui atiteks į rankas. Kadangi MMA gaunantis žmogus jau yra apdraustas sveikatos draudimu, o iš „Sodros“ gaunama pensija dar „už horizonto“ ir nežinia kokio dydžio, tai „vokelių“ sistema pasirodo gan patraukli. Mokėdamos „juodais“, įmonės susimažina mokesčių naštą ir išlieka versle, taip palaikydamos darbo vietas. Ir darbuotojui turbūt geriau blogas darbdavys, bet „gyvas“, negu jokio.
Tačiau sunkiausios pasekmės visada tenka tiems, kurie elgiasi sąžiningiausiai. Jei įmonė nėra pasiruošusi pereiti į „pogrindį“, o savo darbuotojams moka tik minimalią algą (rajonuose su didesniu nedarbu ir mažesniu pragyvenimo lygiu tokių įmonių tikrai yra), tai nuo bet kokio mokestinės naštos didėjimo gali priklausyti jos išlikimas. Taigi MMA kėlimas sudaro prielaidas greitesniems bankrotams, lėtesniam nedarbo lygio mažėjimui ir kitais atžvilgiais ne itin malonioms perspektyvoms.
Su manipuliavimu MMA buvo susijęs ir neseniai vykęs vežėjų ir Finansų ministerijos kivirčas dėl dienpinigių apmokestinimo. Ministerija sutiko neskaičiuoti pajamų mokesčio nuo dienpinigių, jei darbdaviai savo žmonėms mokės 1,3 MMA. Ar atsisakydama mokesčių valdžia iš tiesų parodė nesavanaudiškumo pavyzdį vardan to, kad žmonėms būtų mokami didesni atlyginimai? Vargu. Įmonės ir taip išmokėdavo darbuotojams didesnius atlyginimus nei 1 ar 1,3 MMA, o pasiekto „kompromiso“ dėka papildomas kąsnelis nuskilo ir valdžiai. Žodžiu, jokio altruizmo.
Darbo jėgos apmokestinimo lygis Lietuvoje yra neproporcingai didelis, palyginti net su ES šalimis, – tą pripažino ir Europos Komisija. Eidami „į Europą“ turėtumėm siekti pagerinti savo padėtį mažindami pajamų mokesčius ir taip didindami šalies konkurencingumą kitų šalių atžvilgiu. Bet tokie sprendimai kaip MMA didinimas šį uždavinį sunkina, todėl ir neatrodo priimami blaiviu protu.
