Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (XP-2384(5), toliau – Įstatymo projektas) bei pateikia savo pastabas.
___________________
Dėl Įstatymo projektu keičiamos apimties, kuriose srityse taikoma nediskriminavimo pareiga
Pagal Įstatymo projektą, skirtingai nuo dabar galiojančio įstatymo, pažeidimu būtų laikomi ne konkretūs diskriminuojantys veiksmai nurodytose srityse, o Įstatymo projektu nustatytų pareigų nevykdymas, netinkamas vykdymas ar draudimų nesilaikymas visose gyvenimo srityse, išskyrus nurodytas išimtis. Taigi nuo diskriminacijos draudimo konkrečiose viešose gyvenimo srityse – darbo santykių, švietimo ir vartotojų teisių apsaugos srityse – pereinama prie diskriminacijos uždraudimo visose srityse, išskyrus dvi numatytas – šeimos bei privataus gyvenimo sritis bei su religija ar tikėjimu susiję darbo santykiai, švietimas ar vartotojų teisių apsauga.
Toks reglamentavimas galėtų sąlygoti štai tokias nepageidaujamas pasekmes, pavyzdžiui:
– Socialdemokratinių, konservatyvių ar liberalių politinių pažiūrų organizacija turėtų sudaryti vienodas galimybes įsidarbinti kitokius įsitikinimus turintiems asmenims ar tautinę mažumą vienijanti organizacija – nacionalistiškai nusistačiusiam asmeniui,
– įmonė, kurioje dirba išskirtinai vienos šeimos nariai privalėtų sudaryti vienodas galimybes įsidarbinti visiems šeimai pašaliniams asmenims;
– verslininkui būtų uždrausta atsisakyti verslo santykių su kitu verslininku, kurio verslo veikla ar vykdymo principai prieštarauja pirmojo verslininko moralinėms vertybėms ar įsitikinimams (pavyzdžiui, dėl aplinkos teršimo, nesąžiningų verslo metodų ar pan.).
Realiame gyvenime šį pavyzdinį sąrašą tikėtina papildys ir daug absurdiškesnės situacijos.
Be to, nors tiesioginės nediskriminavimo pareigos tam tikrose kitose nei darbo santykių, švietimo ir vartotojų teisių apsaugos srityse nėra nurodytos, bet Įstatymo projekte vardinamos išimtys (2 straipsnio 6 dalyje bei 3 straipsnyje) ir jų taikymo sritys leidžia daryti prielaidą, kad lygių galimybių pažeidimu gali būti laikomas ir Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą diskriminacijos sąvokos apibrėžimą atitinkantis veiksmas ar neveikimas ir kitose nei darbo santykių, švietimo ar vartotojų teisių apsaugos srityse.
Pirma, tai reiškia, kad Įstatymo projektą atitinkančių lygių galimybių pažeidimų aibė nebėra baigtinė, o tai sąlygos neapibrėžtumą, kai bet koks asmuo niekada negalės būti tikras, kad dėl vieno ar kito savo veiksmo negalės būti apskųstas lygių galimybių pažeidimu. Tikėtinas nepagrįstų skundų dėl lygių galimybių pažeidimų skaičiaus didėjimas.
Antra, tai lemtų, kad bet kokios nevyriausybinės organizacijos, viešosios įstaigos, politinės partijos ar bet kokios kitos nereliginių įsitikinimų, amžiaus, lytinės orientacijos, socialinės padėties, negalios, rasės ar etninės priklausomybės pagrindu sukurtos organizacijos ar verslai tam, kad nepažeistų Įstatymo projekto nuostatų, negalės savo veiklos organizuoti (tvarkyti narystės, darbo santykių ar panašių reikalų) tais pagrindais, kuriais susikūrė. Įstatymo projektas leistų diskriminuoti tik puoselėjant religinius įsitikinimus, o bet kokiais kitais įsitikinimais pagrįsta diskriminacija būtų uždrausta. Tačiau Konstitucijoje nėra nurodyta, kad vieno pobūdžio įsitikinimai (šiuo atveju religiniai) yra svarbesni už kitokio pobūdžio įsitikinimus. Tiek tikėjimo, tiek įsitikinimo, tiek bet kokio kito pobūdžio laisvės yra lygiavertės, jos saugotinos vienodai. Jau pats Įstatymo projektas siekia uždrausti diskriminaciją religijos, įsitikinimų ar tikėjimo pagrindu. Priėmus Įstatymo projektą tam tikra diskriminacija būtų ne uždrausta, bet teisiškai įtvirtinta. Religinių įsitikinimų reiškimui būtų sudarytos palankesnės sąlygos nei kitų, ne religinių, įsitikinimų reiškimui ir laikymuisi.
Pilietinei visuomenei ir jos organizacijoms, nevyriausybinėms organizacijoms, politinėms partijoms labai svarbu skirtis nuo kitų ir išlaikyti kitoniškumą. Visuomenė sudaryta iš pernelyg skirtingų asmenų, kad jų interesus galėtų atstovauti ir apginti viena ar kelios tarpusavyje panašios organizacijos. Skirtingų interesų ir pažiūrų grupėms pilietinėje visuomenėje garantuojama apsauga nuo valstybės kišimosi į jų vidinius reikalus būtent tam, kad šios galėtų veikti, siekti savo tikslų ir ginti savo narių interesus. Įstatymo projektas sudarytų precedentą versdamas įsitikinimų pagrindu susibūrusias organizacijas keisti įstatus, nes šios nebegalės burtis įsitikinimų, amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos ar panašiu pagrindu.
Dėl visų šių priežasčių teigtina, jog Įstatymo projektas yra vidujai prieštaringas: diskriminuoja religinius įsitikinimus turinčius asmenis bet kokius kitus įsitikinimus turinčių asmenų atžvilgiu bei neįgyvendina Konstitucijoje įtvirtintų žmonių lygių teisių, nors tam jis yra skiriamas. Siūlomenepriimti Įstatymo projekte sisteminių pakeitimų bei palikti šiuo metu galiojantį reglamentavimą, kai diskriminacija draudžiama nurodytose viešojo gyvenimo srityse – darbo santykių, švietimo, vartojimo.
Dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo įtvirtinimo
Įstatymo projekto 4 straipsnyje siekiama nustatyti, kad teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių ir juridinių asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl lygių galimybių pažeidimų preziumuojama, kad diskriminacijos faktas buvo ir, savo ruožtu, skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Tokia pati nuostata dėl įrodinėjimo pareigos yra ir Lietuvos Respublikos Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme. Pagal Įstatymo projekto 10 straipsnį, Įstatymo projekte numatytų pareigų nevykdymas, netinkamas vykdymas ir draudimų nesilaikymas, t.y. atitinkamais pagrindais diskriminuojantis veiksmas ar neveikimas, prilyginamas administraciniam teisės pažeidimui. Taigi Įstatymo projektas įtvirtintų kaltumo prezumpcijos principą galimų lygių galimybių pažeidimo atvejams: apskųstas asmuo iš karto būtų laikomas atlikęs diskriminuojančius veiksmus, o ne taptų toks įrodžius jo kaltę.
Nekaltumo prezumpcija – vienas iš svarbiausių teisės principų įtvirtintas ir tarptautiniuose žmogaus teisių apsaugos dokumentuose ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pavyzdžiui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnyje tvirtinama, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas bus nustatytas įstatymo tvarka viešojo nagrinėjimo metu, kur jam bus sudaromos visos būtinos gynybos garantijos. Pagal Konstitucijos 31 straipsnį, asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau Įstatymo projektas siekia įtvirtinti nuostatą, jog asmuo (galimo lygių galimybių pažeidimo atveju) pagal nutylėjimą laikomas kaltu, kol skundžiamas asmuo neįrodo, kad jis nepažeidė Įstatymo projekto nuostatų. Dėl šių priežasčių klaustina, ar Įstatymo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tokia pati abejonė dėl atitikimo Konstitucijai reikština ir Lietuvos Respublikos Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2(1) straipsnyje įvirtintos nuostatos atžvilgiu, kuri taip pat perkelia įrodinėjimo naštą.
Kita vertus, tokio principo įtvirtinimo reikalauja Europos Sąjungos Direktyvos 2000/43/EB 8 straipsnio 1 dalis bei analogiška Direktyvos 2000/78/EB 10 straipsnio 1 dalis. Be to, Europos Komisijos žaliojoje knygoje apie nekaltumo prezumpciją (KOM/2006/0174 galutinis) aiškinama, jog tam tikrais išimtinais atvejais, „ne tokių rimtų“ nusikaltimų ar administracinės teisės pažeidimų atveju, kaltinimui įrodžius esant tam tikram (įtariamo padarius pažeidimą asmens) įsipareigojimui, kaltinamajam tenka atvirkštinė pareiga įrodyti, kad jis vykdo šį įsipareigojimą. Tačiau pačių Direktyvų minėtuose straipsniuose įrodinėjimo pareiga atitenka atsakovui t
ik nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Taip pat ir Direktyvų preambulėje nurodyta, kad įrodinėjimo pareiga turi būti grąžinama atsakovui, kai pateikiami diskriminacijos įrodymai. Europos Parlamento Piliečių laisvės, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas aiškina
[1], kad Direktyvos 2004/43/EB 8 straipsnyje, nustatančiame įrodinėjimo pareigos perkėlimą, numatytas vadinamasis dviejų etapų tyrimas. Pirmajame etape asmenys, manantys, kad jie buvo diskriminuojami, nurodo aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Tuomet įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui, kuris turi įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas. Tuo tarpu pagal Įstatymo projekto 4 straipsnį, lygių galimybių pažeidimo prezumpcija būtų vykdoma esant bet kokiam skundui, be skundo pagrįstumo įvertinimo, kas yra visai kas kita nei reikalauja Direktyvos.
Žinoma, negalima paneigti, kad Lygių galimybių kontrolierius atlieką nepagrįstų skundų filtravimo funkciją ir paprasčiausiais atvejais jis turi teisę nenagrinėti gauto skundo (pavyzdžiui, trūkstant tam tikrų duomenų). Tačiau pagal minėtas Direktyvas bei teismų praktikoje įrodinėjimo naštos perkėlimas yra valinis teismo ar nagrinėjančios institucijos sprendimas, besiremiantis bylos faktais. Tik esant tokio įrodinėjimo naštos perkėlimo sprendimo institutui, galima jį skųsti ir dėl jo ginčytis taip didinant proceso skaidrumą ir dalyvaujančių šalių apsaugą.
Galų gale, Įstatymo projekte nepateikiant baigtinio diskriminuojančių veiksmų sąrašo bei esant bet kokiam skundui dėl diskriminacijos perkėlus įrodinėjimo pareigą preziumuojant, kad diskriminacija buvo, tam tikrais ribiniais atvejais gali tapti neįmanoma įrodyti, kad diskriminuojančio veiksmo nebuvo.
Dėl visų šių priežasčių būtina Įstatymo projekto 4 straipsnį atmesti arba koreguoti, įrodinėjimo pareigą perkeliant atsakovui tik esant pagrįstam skundui dėl lygių galimybių pažeidimo.
