Ekspertizė. Dėl privilegijuoto darbo ir poilsio laiko reguliavimo tam tikroms darbuotojų kategorijoms ir darbų pobūdžiui

Įvadas

Šios analizės tikslas apžvelgti išimtinį darbo ir poilsio laiko reguliavimą tam tikroms teisės aktų nustatytoms darbuotojų kategorijoms ir darbų pobūdžiui. Šiuo metu Darbo kodeksas (toliau – DK) numato maksimalią 40 valandų darbo savaitės trukmę, 8 valandų darbo dieną, o taikant suminę darbo laiko apskaitą, negalima viršyti 48 valandų su viršvalandžiais per 4 mėn. apskaitinį periodą. Pagal DK darbuotojui privalomos 28 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų ir išskiriamos papildomos bei pailgintos atostogos. Taip pat naktinis darbo laikas trumpinamas viena valanda. Reglamentuojamos pertraukos darbo metu. Tačiau kitoks darbo ir poilsio laiko režimas nustatomas tam tikrų profesijų darbuotojams, atsižvelgiant į jų darbo pobūdį ar ekonomikos sektorių, kuriame dirbama. Trumpesnis darbo laikas ir ilgesnės atostogos buvo nustatytos vykdant valstybės politiką saugoti tam tikrus darbuotojus. Kuo grindžiamas toks reguliavimas ir kokių pasekmių sukelia?

Pirmoje dalyje, apžvelgsime darbo ir poilsio laiko reguliavimo tikslus, antrojoje – ES reikalavimus ir bendrąsias DK nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko bei aptarsime atskirai taikomą reguliavimą tam tikroms profesijoms ir jo pagrįstumą, paskutinėje dalyje pateiksime siūlymus dėl reguliavimo tobulinimo.

1. Darbo ir poilsio laiko reguliavimo priežastys ir pasekmės

Tam tikrų apribojimų nustatymas darbo ir poilsio laikui yra valstybės vykdomos socialinės politika. Šitaip valstybei įsikišant į sutartinius darbuotojo ir darbdavio santykius preziumuojama, kad laisvas susitarimas darbuotojui bus nenaudingas. Todėl nustatomos privalomos taisyklės dėl galimo darbo laiko. Manoma, kad tokias sąlygas, kurios būtinai “turi” egzistuoti ir yra naudingos, reikia nustatyti įstatyme kaip privalomas. Tačiau taip paneigiamas esminis faktas, kad žmogus turi konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą[1] ir elgiasi ir susitaria taip, kaip abiems susitarimo šalims geriau. O valstybė yra tik trečiasis subjektas ir geriausiu atveju gali nustatyti tai, kas jai atrodo, kas bus naudinga vienai ar abiem šalims. Todėl praktikoje šie apribojimai apeinami – žmonės netgi valdžios įstaigose dirba neapskaitytus viršvalandžius, tačiau atlygio už tai negauna, nes dėl to negalima susitarti iš anksto. Tokiu būdu žmonėms neleidžiama ne tik daugiau dirbti, bet ir daugiau uždirbti, t.y. abiejų šalių norai lieka patenkinti blogiau, bei sukuriama mažiau gėrybių. Tai turi įtakos visos šalies konkurencingumui.

Valstybė, prisiimdama įsipareigojimą nuspręsti už individualų darbuotoją ir apibrėždama, kuris interesas yra svarbesnis, ignoruoja faktą, kad ji pati ir jos įstatymai negali reglamentuoti visų atvejų, kuomet naudojamas žmogaus darbas, todėl darbo teisės objektas turėtų būti tik darbo santykiai siaurąja prasme. Darbo teisės normomis sprendžiant tam tikrų gyventojų grupių socialines problemas, nelegalaus darbo, mokesčių vengimo ar kitas problemas uždedami tiek pernelyg dideli ir ekonomiškai nepagrįsti kaštai darbdaviui, tiek pakenkiama patiems socialinės apsaugos subjektams. Tokia politika, neatsižvelgia į tai, kad pernelyg smulkmeniškas darbuotojo interesų saugojimas veikia prieš saugomus darbuotojus, nes jie tampa mažiau patrauklūs darbo rinkoje, ir darbdaviai jų vengia.

Konkretūs reikalavimai kiek ir kada galima dirbti ir būtina atostogauti taip pat yra kliūtis konkurencingumui didinti. Leidimas darbuotojams ir darbdaviams susitarti dėl ilgesnės darbo dienos galėtų būti vienas iš būdų kaip mažinti darbo jėgos trūkumą. Šiuo metu įmonės negali efektyviai panaudoti turimų darbo išteklių, papildomų žmonių samdymo kaštai yra per dideli, o darbo jėgos trūkumas ir nenoras pažeidinėti įstatymą ir dirbti nelegaliai, verčia smulkias ir vidutines įmones arba visai nutraukti veiklą, arba žymiai sumažinti pelningumą ir produktyvumą. Taigi, detaliai reguliuojant darbo ir poilsio laiką dirbtinai skatinama darbuotojų paklausa, o tai mažina darbo jėgos efektyvumą ir darbo našumą. Be to, ne tik neleidžiama darbdaviams efektyvinti veiklą ir optimizuoti kaštus, bet ir darbuotojams legaliai dirbti ilgiau ir užsidirbti daugiau.

Kitas aspektas yra technologinė revoliucija, kuri keičia darbo pobūdį. Jis tampa mažiau priklausomas nuo konkrečios vietos bei fizinių instrumentų – kai darbuotojas išeina iš darbo vietos, jis nebūtinai išeina iš darbo. Technologijos leidžia ne tik teikti paslaugas per atstumą, bet teikti jas iš namų, o darbus namuose atlikti iš darbo vietos. Tai atveria galimybes darbuotojui geriau suderinti savo darbo, poilsio laiko, šeimos įsipareigojimus ir malonumus. Galėdamas susitarti dėl lankstesnio darbuotojas būtų laisvas pasirinkti, kaip ir kur dirbti, – pagrindinis darbdavio dėmesys, tokiu atveju, būtų telkiamas į rezultatus.

Susitariant dėl darbo santykių ir atlyginimo į sutartį neakivaizdžiai įtraukiama ir visos įstatymais numatytos darbuotojo sąnaudos dėl atostogų. Visos įstatymais numatytos atostogos ar kompensacijos sudaro įdarbinimo kainos dalį, todėl darbdavio apmokamos atostogos yra tiktai lėšų reikalingų atostogoms sukaupimas ne pas darbuotoją, o pas darbdavį. Darbdavio apmokamos atostogos yra ne darbdavio dovana darbuotojui, o faktinis apribojimas darbuotojui pasirinkti gauti daugiau atlyginimo ir neatostogauti. Įstatymais nustatyti minimali vienos dalies atostogų trukmė (2 savaitės), draudimas gauti kompensaciją pinigais ir neiti atostogų remiasi paternalistine nuostata, jog yra objektyviai nustatomas reikalingas žmogui metų poilsio režimas ir valstybė turi priversti jo laikytis, o darbuotojas negali nuspręsti dėl jam tinkamo metų darbo ir poilsio režimo. Toks tik dalies Lietuvos dirbančiųjų vertinimas ir suvaržymas yra neadekvatus atsižvelgiant į tai, jog greta darbo rinkoje pagal darbo sutartį dirbančių dirba ir individualią veiklą vykdantys, pagal civilines sutartys dirbantys asmenys, kurie savo darbo ir poilsio laiką planuoja patys.

Taigi, detaliai reguliuodama darbo ir poilsio laiką valstybė įsikiša į žmogaus privatų gyvenimą ir už jį nusprendžia, kiek jis gali dirbti ir turi atostogauti, o tai automatiškai reiškia, kad apribojama ir galimybė užsidirbti. Tokia politika nenaudinga nei darbuotojui, nei darbdaviui, kuris negali optimizuoti savo veiklos, nei valstybei, negaunančiai naudos iš produkto, kurį galėtų sukurti dėl darbo laiko ribojimo neatsiradę darbo santykiai.

2. Lietuvos Darbo ir poilsio laiko ir reguliavimas

2.2 Darbo laikas

ES darbo laiko direktyva[2] leidžia taikyti lankstų reguliavimą, ir tik nuo šalių narių priklauso pasirinktas konkretus darbo laiko reglamentavimas. Europiniu reguliavimu nustatoma vidutiniškai 40 val. darbo savaitė, o ne maksimalus 40 val. per savaitę limitas, t.y. šalys gali paskirstyti darbo valandas neprisirišdamos prie 8 val. darbo dienos trukmės. Tuo tarpu Lietuvos DK nustato maksimalią galimą darbo laiko trukmę. Suminė darbo laiko apskaita, nors ir išimtinė – leidžiama įmonėse, įstaigose ar organizacijose esant būtinumui, ir būtina atsižvelgti į darbuotojų atstovų nuomonę ar susitarti kolektyvinėje sutartyje, po 2010 m. priimtų DK pakeitimų tapo lengviau taikoma.

Lietuvos DK darbo santykiai pagal darbo laiko trukmę skirstomi į:

1) viso darbo laiko (DK nustatytas standartas);

2) ne viso darbo laiko – galimas darbuotojo ir darbdavio susitarimu[3] bei imperatyviai DK nuostatomis išskiriamos situacijos, susijusios su tam tikrų darbuotojų apsauga, kai užtenka darbuotojo reikalavimo taikyti ne viso darbo laiko reguliavimo režimą;[4]

3) sutrumpinto darbo laiko – asmenims iki 18 amžiaus taikomas darbo laiko skaičiavimas,[5] taip pat taikomas asmenims, dirbantiems sveikatai kenksmingomis ar rizikingomis sąlygomis ar dirbantiems naktį.[6] Vyriausybės nutarimu[7] darbuotojams, darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, taikoma darbo laiko sutrumpinimo tvarka.

Kuris darbo laiko reguliavimas bus aktualus konkretiems darbo santykiams taip pat priklauso nuo to, ar darbuotojas nedirba tam tikroje (4) ekonominės veiklos srityje, patenkančioje tarp DK 148 str. išskiriamų ir Vyriausybės detalizuojamų sričių. Transportas, paštas, žemės ūkis, energetikos įmonės, gydymo bei globos (rūpybos) įstaigos ir pan. valstybės pripažintos, kaip kitokios ir joms taikomos atitinkamos darbo ir poilsio taisyklės.

Taigi, valstybė, DK įtvirtindama nuostatas, kada gali ir ar turi būti taikomas kitoks, nei aptartas standartinis darbo laikas, saugo nepilnamečius darbuotojus, dirbančias motinas, neįgaliuosius, sergančius darbuotojus, darbuotojus, turinčius sergančių šeimos narių. Taip pat nustato, koks darbas sukelia didesnę protinę, emocinę įtampą, dirbamas rizikingose darbo sąlygose ar tam tikroje ekonominėje veiklos srityje, kas tampa pagrindu taikyti kitokį darbo ir poilsio reguliavimą.

Vyriausybė savo nutarimu detalizuoja, kas susiduria su didesne protine, emocine įtampa. Tai mokytojai, švietimo, ugdymo, globos įstaigose dirbantys specialieji – socialiniai pedagogai, dėstytojai ir pan. Jiems galima dirbti iki 36 valandų per savaitę. Taip pat didesnės protinės ir emocinės įtampos prezumpcija taikoma sveikatos priežiūros specialistams, su jais dirbantiems darbuotojams ir farmacijos specialistams. Jų savaitės darbo laikas ribojamas pagal tai, ar jie turi tiesioginį kontaktą su pacientais, pagal pacientų ligas, įstaigos, kurios teikia paslaugas, pobūdį, ar nuo to, su kokiomis medžiagomis/priemonėmis dirbama. Atitinkamai galimos darbo savaitės trukmė – 38, 36, 33 ar 30 valandų (Žr. 1 lentelę).

Sutrumpintas iki 36 valandų per savaitę darbo laikas taikomas ir pagal Sveikatos apsaugos ministro įsakymą.[8] Darbo laikas trumpinamas atlikus darbo vietos įvertinimą ir nustačius, kad kenksmingi darbo aplinkai veiksniai, viršija darbuotojų saugą ir sveikatos teisę kitais teisės aktų nustatytas leistinas ribines chemines, biologines, fizikines, fizines, ergonomines, psichosocialines vertes, ir kad techninėmis, organizacinėmis ar kitomis priemonėmis jų dydžio sumažinti iki nekenksmingo sveikatai neįmanoma (Žr. 2 lentelę).

Abejotina, kad šitoks privilegijuotas reguliavimas yra pagrįstas. Pirmiausia, apibrėžimas, kad dirba didesnėje protinėje, emocinėje įtampoje yra subjektyvus. Nėra aišku, kaip nuspręsta, kad bendrojo lavinimo mokytojas patiria didesnį stresą, nei kitų profesijų atstovai – pvz. įmonės buhalteriai, teisėjai ar padavėjai. Kvestionuotina, kad vienodą įtampą patiria ir poreikį į trumpesnį darbo laiką turi skirtingą darbo patirtį turintys specialistai -15 metų dirbantis profesionalus chirurgas ir pirmuosius metus jam asistuojantis padėjėjas. Taip pat reliatyvus yra skirstymas pagal tai su kokiomis ligomis dirbama nusprendžiant, kuris sveikatos specialistas patiria įtampą ir stresą.

Darbą su tam tikromis medžiagomis ar tam tikrose sąlygose priskyrimas prie susijusių su didesne protine ar emocine įtampa kelia abejonių dėl vien to, kad praktiškai darbo laikas ribojamas ne dėl protinės ar emocinės įtampos, o potencialaus pavojingumo darbuotojo sveikatai – cheminės medžiagos, virusinės ligos, jonizuojančios spinduliuotės ir pan. Tačiau tai turėtų būti sprendžiama imantis darbo saugos priemonių ar ribojant galimą laiką dirbti tokiose sąlygose, bet ne darbo laiką toje darbovietėje apskritai, t.y. specialistas be tiesioginio darbo su medžiagomis/priemonėmis dažniausiai turi kitų, kad ir administracinių pareigų, todėl ribojant darbo laiko trukmę bendrai, o ne konkrečiam darbui su sveikatai kenčiančioje aplinkoje, atimama galimybė dirbti kitus su pareigomis susijusius darbus.

Atkreipiame dėmesį, kad trumpesnė darbo laiko savaitė vaistininkams ir jų padėjėjams taikoma pagal Vyriausybės nutarimą dėl darbų pobūdžio susijusio su didesne protine, emocine įtampa, o nuostata įvardina darbą su vaistinių medžiagų kokybės užtikrinimu, gamyba, pakavimu, komplektavimu, išdavimu. Dabartiniu metu vaistų gaminimas vaistinėje yra daugiau išimtinė, nei būdinga veikla. (farmakotechnikai) teikdami farmacinę paslaugą neturi tiesioginio kontakto su cheminėmis medžiagomis, t.y., tokio kontakto, kuris kenktų sveikatai. Bet šiems specialistams valstybė draudžia dirbti standartinę 40 valandų savaitę.

Tokiu išimtiniu reguliavimu valstybė nustato saugomas švietimo ir sveikatos apsaugos darbuotojų kategorijas. Jų išskyrimas nėra pagrįstas objektyviais kriterijais – nėra įmanoma centralizuotai įvertinti, kad šios profesijos pačios savaime yra tos, kurias būtina reguliuoti kitaip, ar kad visi šių profesijų atstovai patiria analogišką protinę, emocinę įtampą. Be to, potencialiai kenksmingos sąlygos sveikatai yra galimas pagrindas riboti darbo laiką konkrečiai ir tiesiogiai su tomis medžiagomis ar aplinkoje, bet ne darbo laiką darbovietėje apskritai.

Skirtingas nei DK nustatytas darbo laiko ir poilsio režimas taikomas transporte (kelių, geležinkelių, civilinėje aviacijoje, jūrų transporte, vidaus vandenų transporte), telekomunikacijų, pašto, žemės ūkio, durpių kasimo, žemės ūkio produkciją perdirbančiose, energetikos įmonėse, gydymo bei socialinės globos įstaigose, žvejybos laivuose ir kitose ekonominės veiklos srityse (Žr. 3 lentelę). Vyriausybės nutarimu įgyvendinami ES teisės aktai nustatant skirtingą reguliavimo transporto sektoriuje, mobiliems darbuotojams.

Šis reguliavimas nustato suminės darbo laiko apskaitos taikymą, kitus darbo ir poilsio laiko skaičiavimo ypatumus minėtuose sektoriuose. Tarkime, durpių gavybos sektoriui, kuris yra sezoninis, darbo laikas ribojamas. Nors būtų galima sezono metu (gegužės – liepos mėnesiai) padaryti daugiau ir sukurti produkto daugiau, įstatymai neleidžia.

Centralizuotu būdu nustatomus griežtus darbo laiko limitus visų pirma reikia vertinti kaip darbo sutarties sąlygų nustatymą. Įstatymu nustačius maksimalią darbo dienos ar darbo savaitės trukmę, absoliuti darbo sutarčių dauguma sudaroma nesiderant dėl darbo dienos ar darbo savaitės trukmės. Jeigu darbo savaitės ar darbo dienos trukmė nebūtų nustatoma teisės aktais, o tuos klausimus reguliuotų darbo sutartis, sutarties šalys turėtų susitarti ne tik dėl darbo pobūdžio, bet dėl kasdienio ar kassavaitinio darbo trukmės. Tokiu atveju klausimas dėl darbo dienos (darbo savaitės) trukmės taptų toks pat svarbus, kaip ir atlyginimo už darbą dydis: gauti didesnį atlyginimą taptų įmanoma siūlant ne tik aukštesnės kvalifikacijos darbą, bet ir daugiau darbo valandų. Darbo laiko reguliavimas varžo susitarimų laisvę, ir tampa realia kliūtimi žmonėms, ieškantiems papildomo uždarbio arba net bet kokio darbo.

Darbo laiko centralizuotas reguliavimas reiškia darbo pasiūlos limitavimą. Maksimali darbo dienos ar savaitės trukmė – tai „lubos“ darbo laikui, kurį gali pasiūlyti vienas darbuotojas. Dėl teisės aktuose įtvirtintų apribojimų (8 val. per dieną, 40 val. per savaitę ar kitokių limitų) labiausiai nukenčia žmonės, kurie užsidirbti daugiau gali tik ilgiau dirbdami. Tokiu būdu darbo valandų reguliavimas tampa kliūtimi žmonėms gauti didesnes pajamas.

Iš kitos pusės, darbo laiko reguliavimas daro įtaką ir ekonominei veiklai, kuriai yra naudojama darbo jėga. Įstatymu varžant darbo laiko trukmę, t. y. ribojant darbo pasiūlą, dirbtinai didinama darbo jėgos paklausa. Praktiškai tai pasireiškia darbdavio poreikiu samdyti papildomą darbuotoją tuo atveju, kai jau dirbantis žmogus negali dirbti ilgiau dėl teisės aktais nustatytų apribojimų. Papildomo (-ų) darbuotojo (-ų) samdymas tiesiogiai reiškia didesnes darbdavio veiklos išlaidas darbuotojų paieškai, mokymui, papildomų darbo vietų įrengimui ir išlaikymui ir kt.[9] Šios išlaidos gali itin apsunkinti darbdavio, disponuojančio ribotais ištekliais, veiklą.

Darbo dienos bei darbo savaitės trukmės apibrėžimas yra tiesiogiai susijęs su viršvalandžių reguliavimu: darbas viršijant „standartinę“ jo trukmę yra laikomas viršvalandiniu. Viršvalandžių atžvilgiu teisės aktai nustato dvejopo pobūdžio taisykles: visų pirma, nurodoma, kiek viršvalandinis darbas gali tęstis; antra, nustatoma, kaip turi būti apmokamas viršvalandinis darbas.

Griežtu darbo laiko reguliavimu yra dirbtinai apribojama darbo pasiūla mažinant darbdavio galimybes pasinaudoti jau samdomų darbuotojų paslaugomis. Darbo laiko apribojimai reiškia papildomas ūkio subjektų išlaidas papildomų darbuotojų samdymui (paieškai, apmokymui, darbo vietos sukūrimui ir išlaikymui). Todėl darbo trukmės limitavimas yra tiesioginė ekonominės veiklos išlaidų didėjimo priežastis.

Nors darbo trukmės reguliavimas yra laikomas darbuotojų apsaugos nuo pernelyg didelių darbo krūvių priemone, tačiau šiuo reguliavimu nėra atsižvelgiama į individualių darbuotojų poreikius ir galimybes. Dėl darbo trukmės apribojimų pavieniai darbuotojai netenka galimybių vardan papildomų pajamų dirbti ilgiau. Tokiu būdu imperatyvus reguliavimas tampa darbuotojų interesų varžymo priemone.

1.2 Poilsio laikas

ES darbo laiko direktyva išskiria tris reikalaujamo poilsio rūšis:

1) Paros;

2) Savaitės;

3) Pertraukos poilsiui darbo metu.

Paros nepertraukiamas poilsis – 11 val. – numatytas įstatymuose. Lietuvoje yra reikalaujamas 35 val. nepertraukiamas savaitės poilsis.[10]

Pagal ES darbo laiko direktyvą, turi būti užtikrintos pertraukos poilsiui darbo metu, kai darbo diena ilgesnė nei šešios valandos. Tačiau nėra detalizuota, kokio ilgio pertrauka turėtų būti, paliekant šalims narėms nuspręsti nacionaliniu lygiu. DK įtvirtina pertrauką nuo 30 min. iki 2 val.[11] Be to, Lietuvos DK išskiria pertraukas pailsėti ir pavalgyti[12] bei papildomas, specialias pertraukas.[13]

Vyriausybės 2003 m. vasario 3d. Nr 160 nutarime „Dėl papildomų ir specialiųjų pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkos“ nurodoma, kad siekiama išsaugoti darbuotojų darbingumą, gerinti darbo našumą ir kokybę, apsaugoti darbuotojus nuo nuovargio ar pervargimo, kad būtų išvengta profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų darbe, mažėtų galimas nepalankių sveikatai veiksnių poveikis.

Papildomų pertraukų suteikimo reikalavimas numatytas nepilnamečiams, neįgaliems, moterims dėl reprodukcinių savybių, pensininkams ir kitiems.[14] Specialiosios pertraukos taikomos dėl sąlygų, kuriose dirbama (Žr. 4 lentelę).

1.3 Atostogos

Darbuotojų atostogos[15] yra privalomos pagal ES darbo laiko direktyvą. Minimalus reikalavimas yra kasmetinės keturių savaičių atostogos, už kurias mokama.[16] Šios atostogos negali būti kompensuojamos užmokesčiu.

Standartiškos atostogos pagal DK yra 28 kalendorinės dienos per metus. Atostogos suteikiamos pagal išdirbtą laiką per metus (pilnos arba proporcingos).[17] Jei atostogos dalinamos, viena iš dalių negali būti trumpesnė nei 14 nepertraukiamų kalendorinių dienų, Lietuvoje – atostogos dalinamos į dalis darbuotojo pageidavimu,[18] kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma kolektyvinėje sutartyje ar šalių susitarimu.[19]

DK 167 str. numatomos pailgintos iki 58 k. d. kasmetinės atostogos tam tikrų darbuotojų kategorijoms, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė[20]. Tiksliau, Švietimo ir mokslo ministerijai pavesta patvirtinti pareigybių, kurias atliekant darbas yra laikomas pedagoginiu, sąrašą (56 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų), Kultūros ministerijai – teatro ir koncertinių organizacijų kūrybinių darbuotojų pareigybių sąrašą[21] (42 kalendorinės dienos), Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai – socialinį darbą dirbančių darbuotojų pareigybių sąrašą, Aplinkos ministerijai – darbuotojų, kurie ima mėginius ir atlieka cheminius, ekotoksikologinius, hidrobiologinius ir radiologinius tyrimus bei matavimus, pareigybių sąrašą (35 kalendorinės dienos). Taip pat orlaivių darbuotojams, veterinarijos ir kt. (Žr.5 lentelę).

DK taip pat kaip atskirą kategoriją numato papildomas atostogas (už atitinkamas darbo sąlygas, ilgalaikį nepertraukiamą darbą darbovietėje, ypatingą darbų pobūdį).[22] (Žr. 6 lentelę).

Darbuotojo teisė į atostogas reiškia, kad darbo procesą organizuojanti šalis tam tikrą laikotarpį negalės pasinaudoti darbuotojo darbu. Ši aplinkybė verčia racionaliai veikiantį darbdavį savo veiklą sutvarkyti taip, kad verslo interesai nukentėtų kaip galima mažiau. Todėl darbdavys gali nuspręsti perduoti darbo funkcijas kitam darbuotojui arba vietoj atostogaujančio darbuotojo samdyti laikiną. Tačiau laikinų darbuotojų priėmimas paprastai reiškia papildomas darbdavio išlaidas darbuotojų paieškai bei atrankai, be to, teisinis reguliavimas Lietuvoje nėra palankus laikinų darbo sutarčių sudarymui.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad privalomos atostogos, o ypač įstatymais reikalaujamos ilgesnės nei tradicinės 28 kalendorinių dienų atostogos, sumažina galimybes įsidarbinti. Darbdavys gali turėti motyvacijos priimti vieną ar kitą darbuotoją, tačiau privalomų ar ilgesnių atostogų kaštai gali būti per dideli įdarbinimui. Todėl šitoks reguliavimas tampa nukreiptas prieš potencialų darbuotoją.

Be to, galima teigti, kad įvesdama privalomas atostogas valstybė įsikiša į žmogaus planus ir nusprendžia už jį, kiek ir kada jis turi atostogauti ir, apskritai, kad turi atostogauti. Galbūt, darbuotojas planuoja šeimą, stato namą ar siekia užsidirbti kelionei ir įvykdžius tai, norėtų turėti galimybę susitarti su darbdaviu dėl ilgesnių atostogų. Tačiau detalus atostogų reguliavimas neleidžia darbuotojui patenkinti savo individualių poreikių. Ne savanoriškų susitarimų principu grindžiamas reglamentavimas reiškia, kad juo yra nustatomos papildomos darbo sutarčių sąlygos

Ilgesnių apmokamų atostogų nustatymas negerina darbuotojo padėties, nes sutartyse atitinkamai sumažinamas gaunamo metinio atlyginimo dydis. Formaliai, atostoginiai atlyginimai gali būti mokami darbdavio sąskaita, tačiau lėšos atlyginimams už atostogas turi būti kokiu nors būdu sukaupiamos. Bet kokiu atveju šios išlaidos tampa darbdavio veiklos sąnaudomis, kurios turi būti padengiamos didinant siūlomų prekių ir paslaugų kainas ar apkarpant kitas veiklos išlaidas. Pirmasis būdas dėl konkurencinio spaudimo retai gali būti panaudotas. Todėl praktikoje paprastai atostoginiai atlyginimai mokami darbo užmokesčio fondo sąskaita. Kad galėtų sumokėti darbuotojams už jų kasmetines atostogas, darbdavys siūlo darbuotojams santykinai mažesnį atlyginimą^{^[23]}. Galima teigti, kad tokias pat pajamas darbuotojas gautų, jei darbdavys mokėtų didesnį atlyginimą, o atostogaujantis žmogus savo išlaidas padengtų iš paties sukauptų lėšų. Todėl įstatymų nuostata, kad darbuotojo atostogos būtų apmokamos, iš esmės reiškia nepasitikėjimą žmogus galimybėmis pačiam sukaupti atostogoms reikalingus išteklius.

Išvados ir siūlymai:

Detalus darbo ir poilsio laiko reguliavimas yra valstybės įsikišimas į sutartinius darbuotojo ir darbdavio santykius, preziumuojant, kad laisvas susitarimas darbuotojui bus nenaudingas. Tačiau valstybė yra tik trečiasis subjektas, todėl negali įvertinti konkrečių individualių poreikių.
Limituojant galimą darbo laiką ir nustatant privalomas atostogas, darbuotojams neleidžiama ne tik daugiau dirbti, bet ir daugiau uždirbti, o verslui efektyvinti veiklą ir optimizuoti sąnaudas, t.y. abiejų šalių norai lieka patenkinti blogiau, bei sukuriama mažiau gėrybių. Tai turi įtakos visos šalies konkurencingumui.
Detaliai reguliuojant darbo ir poilsio laiką dirbtinai skatinama darbuotojų paklausa, o tai mažina darbo jėgos efektyvumą ir darbo našumą.
Apibrėžimas, kas dirba didesnėje protinėje, emocinėje įtampoje yra subjektyvus. Nėra aišku, kaip buvo įvertinta, kurios profesijos darbuotojai patiria didesnį stresą ir įtampą ir ar visi šių profesijų atstovai patiria analogišką protinę, emocinę įtampą.
Susitariant dėl darbo santykių ir atlyginimo į sutartį neakivaizdžiai įtraukiama ir visos įstatymais numatytos darbuotojo sąnaudos dėl atostogų ir kito poilsio laiko. Toks reguliavimas reiškia, kad darbo procesą organizuojanti šalis tam tikrą laikotarpį negalės pasinaudoti darbuotojo darbu. Tai sudaro įdarbinimo kainos dalį. Todėl privalomoms ar ilgesnėms atostogų reikalingos sąnaudos gali būti per didelės įdarbinti darbuotoją. Be to, ilgesnių apmokamų atostogų nustatymas negerina darbuotojo padėties, nes sutartyse atitinkamai sumažinamas gaunamo metinio atlyginimo dydis.
Dalies Lietuvoje dirbančiųjų įpareigojimas dirbti ir ilsėtis nustatyta tvarka yra neadekvatus, atsižvelgiant į tai, jog greta darbo rinkoje pagal darbo sutartį dirbančių dirba ir individualią veiklą vykdantys, pagal civilines sutartys dirbantys asmenys, kurie savo darbo ir poilsio laiką planuoja patys.

Siūlymai: Tik darbuotojas ir darbdavys geriausiai žino savo individualius poreikius, o valstybė negali sureglamentuoti visų darbo santykiuose pasitaikančių situacijų. Todėl dėl darbo ir poilsio laiko turi būti leidžiama tartis darbo sutartyse. Leidimas darbuotojams ir darbdaviams susitarti dėl ilgesnės darbo dienos galėtų būti vienas iš būdų kaip mažinti darbo jėgos trūkumą. Kiek darbuotojas nori, ir kiek jam reikia ilsėtis turi būti leidžiama susitarti, įvertinant konkrečia darbo aplinką. O kaip kompensuoti – poilsio laiku ar papildomu užmokesčiu – už darbą sąlygose, kurios pasižymi didesne protine įtampa, stresu ar kitomis kenksmingomis sąlygomis, taip pat turėtų būti palikta susitarti darbo sutarties šalims. Be to, potencialiai kenksmingos sąlygos sveikatai turėtų būti traktuojamas kaip galimas pagrindas riboti darbo laiką konkrečiai ir tiesiogiai su tomis medžiagomis ar toje aplinkoje, bet ne darbo laiką darbovietėje apskritai.

Priedas

Sektorius, susijęs su didesne protine ir emocine įtampa	Darbuotojų kategorijos	Maksimali galima darbo savaitės trukmė
Švietimo	-mokytojai, dirbantys bendrojo lavinimo, profesinėse, aukštesniosiose, neformaliojo švietimo mokyklose, kolegijose, specialiuosiuose vaikų globos ir auklėjimo namuose;-auklėtojai, dirbantys ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokyklose, vaikų globos namuose, specialiuosiuose vaikų globos ir auklėjimo namuose, specialiųjų poreikių vaikų socialinės globos įstaigose (grupėse), kūdikių namuose; -mokyklų priešmokyklinio ugdymo pedagogai; -logopedams, specialiesiems pedagogams, tiflopedagogams, surdopedagogams, dirbantiems ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokyklose, vaikų socialinės globos įstaigose; dėstytojai, dirbantiems aukštosiose, aukštesniosiose mokyklose; koncertmeisteriai, akompaniatoriai, dirbantys mokyklose, meninio ugdymo specialistams, dirbantiems ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir vaikų globos namuose; -mokyklų socialiniai pedagogai	36 val.
Sveikatos priežiūra	Sveikatos priežiūros specialistai ir su jais dirbantys darbuotojai, tiesiogiai aptarnaujantys pacientus	39 val.
	teikiantys sveikatos priežiūros paslaugas:-sergantiems psichikos ligomis; -tuberkulioze; -lytiškai plintančiomis ir kitomis užkrečiamomis ligomis; -asmenims po sunkių galvos ar nugaros smegenų pakenkimų; -anesteziologijos – reanimatologijos paslaugas; -dirbantys intensyvios terapijos ar skubios medicinos pagalbos srityje; -su krauju ar jo preparatais, organais ar jų išskyromis, bakteriniais, virusiniais preparatais, nuodingosiomis cheminėmis medžiagomis, vaistais ir vaistinėmis medžiagomis -farmacijos specialistai	36 val.
	dirbantys su elektromagnetinių bangų šaltiniais;- monitorinėmis sistemomis ar ultragarsinės diagnostikos aparatais, -teikia sveikatos priežiūros paslaugas Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose laikomiems asmenimis, – gydytojams poliklinikose, ambulatorijose, medicinos punktuose	33 val.
	dirbantys su:-jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais ir antros spinduliavimo galingumo klasės lazeriniais aparatais; -lavonų skrodimu; – pacientų kūno audinių tyrimais	30 val.
*1 lentelė. Darbo laiko ribojimas pagal darbo pobūdį, susijusį su didesne protine ir emocine įtampa*

Taikymo sąlygos

Maksimali galima darbo savaitės trukmė

-leistinų ribinių dydžių, nustatytų poįstatyminiais aktais, viršijimas (asbesto, biologinių medžiagų, cheminių veiksnių, triukšmo, elektrostatinio ir elektromagnetinio laukų, radiacijos, rentgeno, vibracijos, šilumos, apšvietos, krovinių kėlimo rankomis ;-kai neįmanoma jų viršijimo pašalinti ar sumažinti iki leistino dydžio

36 val.

2 lentelė. Darbo laiko ribojimas pagal darbo pobūdį, esant kenksmingiems darbo aplinkai veiksniams

Ekonominės veiklos sritis	Darbuotojų kategorijos	Ribojimai darbo laikui
Transportas	Geležinkelių transportoCivilinė aviacijos Jūrų transporto Vidaus vandenų transporto Žvejybos laivų	Skirtingas reguliavimas, grindžiamas ES reguliavimu
Telekomunikacijos ir paštas	operatorių ir telekomunikacijų paslaugų darbuotojai (technikai, inžinieriai, elektromonteriai, elektromechanikai, telefonistai, telegrafistai, dispečeriai, telegramų nešiotojai, radijo ir televizijos stočių inžinieriai)valstybės pašto darbuotojai	iki 4 mėnesių apskaitos periodas, maksimali darbo dienos (pamainos) trukmė – 12 val.
Žemės ūkio įmonės	-dirbantys augalininkystės darbus, žemės ūkio technikos remonto dirbtuvių, iš jų automobilių transporto remonto dirbtuvių,sandėlių ir agroserviso paslaugas teikiančių įmonių darbuotojai darbymečiu	Iki 12 val. darbo diena, taikant suminę darbo laiko apskaitą -iki 1 metų apskaitos periodas
Durpių kasimo ir žemės produkciją perdirbančios įmonės	Šių įmonių visi darbuotojaiJas aptarnaujantys automobilių transporto įmonių ir automobilių transporto remonto dirbtuvių, sandėlių ir kitų maisto produktų gamybą aptarnaujančių įmonių darbuotojai	Vidutiniškai 48 val. per savaitę, iki 12 val. per dieną (pamainą), taikant suminę darbo laiko apskaitą -apskaitos periodas iki 1 metų
Gydymo bei socialinės globos, švietimo įstaigos	Šių įmonių visi darbuotojai	Iki 12 val. darbo diena (pamaina)taikant suminę darbo laiko apskaitą -apskaitos periodas4 mėn.
Gydymo bei socialinės globos, švietimo įstaigos	dirbančiose nepertraukiamu budėjimo režimu	Iki 24 val. darbo diena (pamaina), vidutiniškai 48 val. per 7 dienas, poilsio laikas tarp darbo dienų – 24 val.
Energetikos įmonės	Dirbančiose nepertraukiamu režimu, darbuotojai	Iki 12 val. darbo diena,Iki 48 val. per 7 dienas
*3 lentelė. Darbo laiko ribojimas pagal ekonominės veiklos sritį*


Pertraukos	Darbuotojų kategorijos	Ribojimai darbo laikui
Papildomos	nepilnamečiai	30 min., kai jų darbo laiko trukmė yra ilgesnė kaip 4 val.
	darbuotojai, kuri maitina kūdikį	30 min. ne rečiau kaip kas 3 valandos
	invalidams, nėščiosioms, neseniai pagimdžiusioms moterims, senatvės pensininkams ir kitiems darbuotojams,	pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą
Specialiosios	-Dirbantiems lauke arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip minus 10 laipsnių Celsijaus-dirbantiems sunkų fizinės ar didelės protinės įtampos reikalingą darbą arba veikiami kitų nepalankių sveikatai veiksnių -dirbantiems su videoterminalais -dirbantiems su krovinių kėlimu rankomis -kitiems pagal profesinės rizikos vertinimą	-ne rečiau kaip kas pusantros valandos ne trumpesnes kaip 10 minučių-pagal kolektyvines sutartis
*4 lentelė. Darbo laiko ribojimas nustatant papildomas ir specialiąsias pertraukas*

Darbuotojų kategorija		Reikalaujamos kasmetinės atostogos
Švietimas	Socialinio darbo specialistai	35 k.d.
	PsichologaiDirbantys socialinį darbą socialinės globos įstaigose	42 k.d
	Pedagogų, mokslo ir studijų institucijų darbuotojų	56 k.d.
Kultūros sektorius	Kūrybiniai darbuotojai	42 k.d.
Sveikatos priežiūra, farmacininkai ir aplinkosauga	imantys mėginius,atliekantys cheminius, ekotoksikologinius, hidrobiologinius ir radiologinius tyrimus, farmacijos specialistai	35 k.d.
	tiesiogiai pacientus aptarnaujantys specialistai	36 k.d.
	Dirbančių psichiatrinio profilio sveikatos priežiūros įstaigose	42 k.d
	Dirbantys su gyvūnų patologine medžiaga ir pan/	35 k.d.
Kita	Dirbančių su didesne nervine, emocine, protine įtampa, profesine rizika	58 k.d.
Transporto sektorius	Pilotų, orlaivių darbuotojų	58 k.d.
	“Oro navigacija” darbuotojų	Iki 48 k.d., pagal išdirbtą laiką teikiant oro navigacijos paslaugas
	Žvejų, jūrininkų	35 k.d.
*5 lentelė. Darbo laiko ribojimas nustatant pailgintas kasmetines atostogas*

Taikymo sąlygos	Reikalaujamos kasmetinės atostogos
kai darbo vietoje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir jų neįmanoma sumažinti	proporcingai dirbtam laikui tokioje aplinkoje suteikiama iki 5 k. d.
už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje	10 metų – 3 k. d.už kiekvienų paskesnių 5 metų – 1 k. d.
darbuotojams, kurių darbas atliekamas kelionėje, ne mažiau kaip pusė viso darbo laiko per metus, už kuriuos suteikiamos atostogos	2 k.d.
lauko sąlygomis, susijęs su važiavimu ar yra kilnojamojo pobūdžio	2 k.d.
*6 lentelė. Darbo laiko ribojimas nustatant papildomas kasmetines atostogas*

[1] Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žin. 1992, Nr. 33-1014, 48.1 str.

[2] Directive 2003/88/EC of the European Parliament and of the Council of 4 November 2003 concerning certain aspects of the organisation of working time; Official Journal L 299; 18/11/2003; p. 9 – 19.

[3] DK, 146.1.1 str.

[4] DK, 146.1str.: „<…>esant darbuotojo reikalavimui dėl jo sveikatos, esant nepilnamečio darbuotojo reikalavimui; moteriškos lyties darbuotojai pareikalavus dėl su jos reprodukcinėmis savybėmis susijusių aplinkybių; neįgalaus darbuotojo ar darbuotojo, slaugančio sergantį šeimos narį, reikalavimu“.

[5] DK, 145.1.1 str.

[6] DK, 145.1.2 -145.1.3, 145.2 str.

[7] Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“.

[8] Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 6 įsakymu Nr. V-196 ,,Sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijai ir tvarka“.

[9] Svarbiomis darbdavio sąnaudomis reikia pripažinti ir jo darbo laiką, skiriamą naujų darbuotojų paieškai, apmokymui ir kt.

[10] DK, 161.5 str.

[11] DK, 158.1 str.

[12] DK, 158 str.

[13] DK, 159 str.

[14] Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 86/307 ,,Dėl profesinės rizikos vertinimo nuostatų tvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 69-2852).

[15] Analizė neapima tikslinių atostogų reguliavimo: motinystės, tėvystės ir t.t.

[16] Directive 2003/88/EC of the European Parliament and of the Council of 4 November 2003 concerning certain aspects of the organisation of working time, Official Journal L 299; 18/11/2003; p. 9 – 19, art. 7.

[17] DSĮ, 68.3 str.; DK ,170 str.

[18] DK, 172 str.

[19] DK, 169.2 str.

[20] Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 941 ,,Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“.

[21] Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas (Žin., 2004, Nr. 96-3523).

[22] DK, 168 str.

[23] Žinoma, tai galima tik darbo sutarties sudarymo metu. Tačiau dėl senai įprastu tapusio apmokamų atostogų nustatymo būtent tokia praktika yra tapusi visuotine.