Gyvename nenuspėjamų pokyčių metu ir visgi taip trokštame garantijų bei saugumo. Trokštame, kad mūsų ateitis būtų įrašyta į amžinybę, o jeigu tai nepavyksta, tai bent jau į kolektyvinę sutartį. Įrašyta ir užantspauduota.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Siekdami gerovės sau ir kitiems, turime pirmiausia pažinti skirtingų visuomenės grupių indėlį į tos gerovės kūrimą.
Darbas visuomenėje nuo seno vertinamas ir branginamas, o darbo jėgos trūkumas leido mums visiems dar labiau įsitikinti darbo svarba. Tačiau darbdavio vaidmuo vis dar lieka nepastebimas. Iš tiesų, nėra taip lengva įvertinti tą jo ne visada matomą triūsą, už kurį jis yra įvertinamas pelnu. Arba… nuostoliu.
LLRI prezidentė Elena Leontjeva.
Pandemijos krizė ypač gerai atskleidė, kad pasikeitus sąlygoms ta pati produkcija, kuri vakar buvo sėkmingai parduodama, staiga gali tapti nereikalinga ir nuostolinga. Ir nesvarbu, kiek darbo į ją buvo įdėta – jeigu konteineris negali pasiekti pirkėjo, arba pirkėjas staiga pasidarė nemokus arba kažkas įdiegė naujas technologijas ir rinkoje atsirado konkurencingesnis produktas (o tai rinkoje nutinka nuolat), akimirka – ir tavoji produkcija jau neša nuostolį.
Tad verslininkui tenka ypatinga atsakomybė, kad sunkus darbuotojų darbas ir gamyboje panaudoti ištekliai būtų įvertinti galutinio vartotojo ir apvainikuoti teigiamu rezultatu – pelnu. Kad išlietas prakaitas nevirstų karčiu nuostoliu.
Ir tai nėra tiesiog sėkmė arba nesėkmė. Verslininko darbas reikalauja gebėjimo akimirksniu reaguoti į nuolatinius pokyčius. Įmonės sukurtą gerovę galiausiai lemia ne produkcijos kaštai, brangios žaliavos ar įdėto darbo valandos. Ir darbo, ir žaliavų, žinoma reikia, bet galutinę vertę lemia verslininko gebėjimas taip sujungti ribotus išteklius, kad atneštų maksimalią vertę vartotojui.
Ir dėl pandemijos, ir dėl infliacijos vis dažniau nutinka, kad gamybos kaštai viršija kainą, kurią už galutinį produktą gali sumokėti pirkėjai. Šiandien tai patiria statybos pramonė, daržovių šiltnamiuose augintojai ir daugybė kitų verslų. Veikti neatsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes – reiškia pražūtį. Tad darbdaviui tenka nuolat budėti, analizuoti alternatyvas ir numatyti visus ateities scenarijus. Ar vis dar verta mokėti kylančią kainą už naudojamą žaliavą? Ar sugebėsim parduoti galutinę produkciją? O gal laikas stabdyti gamybą? Galima be galo tęsti klausimus, kurių atsakymai paslėpti ateityje.
Ir niekas nepasirašo su verslininku kolektyvinės sutarties ar kito susitarimo, numatančio penkerių metų ar dešimtmečio viziją. Nėra jokių garantijų, kad tiekimai nesustos ir nebrangs, kad pardavimai nestrigs ir nepigs. Kad žmogus turės jėgų kiekvieną rytą susitikti su vis naujais iššūkiais.
Tačiau matyti pelną tik kaip verslininko tarną – reiškia matyti tik patį paviršių. Pelno vaidmuo ekonomikoje ir visuomenės poreikių užtikrinime yra išties neprilygstamas. Pelno mechanizmas sergi ribotų išteklių paskirstymą – kad šie būtų panaudoti, kuriant žmonėms kuo didesnę vertę. Tą vertę patvirtiname mes visi, kaip vartotojai, ir mūsų sprendimai pasiekia gamintojus būtent per kainų ir pelno mechanizmą. Jų dėka nuostolinga veikla pašalinama. O pelninga – skatinama augti.
Tad pelno mechanizmas yra visuomenės tarnas. Jis užtikrina įmonių veiklos tęstinumą, investicijas, plėtrą ir atsinaujinimą. Visą tai, kuo darbuotojai yra suinteresuoti ne mažiau, o gal net ir daugiau, negu darbdavys. Tad gera yra pažinti mus siejančius ryšius ir kaip esame vieni kitiems reikalingi. Pažinti visas darbuotojų ir darbdavio naštas, kasdien kovojant už įmonės ateitį, yra būtina, jeigu norime santarvės ir …tikros kolektyvinės sutarties.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
