Apvalyti migracijos procedūras nuo biurokratijos pavyko, šią vasarą Seimui priėmus įstatymų pataisas. Jas daugelis vadino pusiaukele: ir politikai, ir valstybės tarnautojai anuomet pripažino, kad būtina judėti toliau. Ir, štai, gyvenimas dovanoja neprilygstamą iliustraciją – šią savaitę patvirtintas trūkstamų profesijų sąrašas parodo, kiek valstybei kainuoja laiku neapvalyti procesai. Tokie sąrašai kaip šis atnaujinami kartą metuose ir atveria palengvintus kelius papildyti labiausiai stokojamas profesijas užsieniečiais. Sąrašų sudarymo principai paaiškina atskleidžia ir tiesiogines darbuotojų trūkumo Lietuvoje priežastis.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Užimtumo tarnyba ir kitos institucijos visus metus stebi, kurių profesijų Lietuvoje trūksta, o lapkritį pakviečia verslo asociacijas teikti pasiūlymus, kuo papildyti sąrašus. Asociacijos, suprantama, apklausia savo narius, sudaro sąrašus. Atnaujintą sąrašą jau būna parengusi ir pati Užimtumo tarnyba.
Lygindami, kuo skiriasi šių metų ir praėjusiųjų sąrašas, neabejotinai šyptelėsite. Iš sąrašo išbraukiamos profesijos keičiamos naujomis, kurios neretai reiškia tą patį, tik žodžiai keičiasi. Dalis profesijų iškrenta, atsiranda naujų. Lyginant sąrašus, galima nujausti, kaip tarnautojai suka galvą ir stengiasi išspręsti metų bėgyje patirtas problemas, kai dėl vieno žodelio neatitikimo žmonės negalėjo pasinaudoti sąrašo teikiamu palengvinimu.
Pavyzdžiui, siūlomame projekte buvo naikinamos „moteriškų drabužių siuvėjo“ ir „vyriškų drabužių siuvėjo“ profesijos, bet mainais atsiranda „siuvėjas, susiuvantis atskiras detales į visumą“. Ateinantys metai parodys, ar tai išspręs problemas, ar sukurs naujų. Ar Lietuvos ūkiui išeis į gerą tai, kad neliks „kvalifikuoto vaismedžių ir vaiskrūmių ūkio darbininko“, bet atsiras „kvalifikuotas mišriojo ūkio darbininkas“? Šiandien galime tik spėlioti, kaip spėliojame ir tai, ar bendrinis „kelininkas“ sėkmingai pakeis išbraukiamus „asfaltininkus“ ir „kelių remontininkus“. Ir atvirkščiai, ar bendrinį „žuvų pjaustytoją“ sėkmingai pakeis detalesni „žuvies išpjovų ruošėjai“ ir „žuvies pusgaminių ruošėjai“.
Blogiausia, kad šios kalbos pratybos vyksta valstybės tarnybos darbo metu ir mokesčių mokėtojų sąskaita. O mažiausias raidinis neatitikimas reiškia atmetimą. Dar blogiau, kad žmonės valstybės tarnyboje turi tikrinti kiekvieno norinčio papildyti mūsų darbo rinką asmens kvalifikacijos atitikimą sąraše palaimintiems žodžiams. Ne tik žodžiams, bet ir kodams.
Negana to, šis sąrašas nėra vienintelis. Dar egzistuoja „trūkstamų aukštos kvalifikacijos profesijų sąrašas“ ir „trūkstamų aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų sąrašas“. Vieną tvirtina Užimtumo tarnyba, kitą – Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Rengiant, administruojant ir derinant sąrašus, dalyvauja net šešios valstybės institucijos. Štai ir išeina, kad šešios auklės palieka Lietuvos ūkį be darbo rankų, kurių pakankamą kiekį pagal savo misiją privalo užtikrinti.
Dar skandalingesnės yra formulės, kuriomis remiantis trūkstamos profesijos patenka į oficialų sąrašą. Pasirodo, negana asociacijoms parengti pasiūlymus: konkrečios profesijos darbuotojų paklausa turi keliagubai viršyti pasiūlą. Taip, taip, pramonės darbuotojų paklausa turi viršyti paklausą du kartus, o paslaugų – net penkis kartus. Štai kur pakastos chroniško darbuotojų trūkumo priežastys.
Nuostabu, kad sąrašų atnaujinimas sutampa su valstybės biudžeto priėmimu ir suteikia puikių įžvalgų atsakingiems politikams ir tarnautojams apie valstybėje turimus rezervus. Politikai turi progą paklausti, kaip rinkos ekonomikos sąlygomis apskaičiuojamas pasiūlos ir paklausos atotrūkis kiekvienai profesijai visos valstybės mastu. Kaip tai atitinka modernios valstybės tarnybos įvaizdį. Gali paklausti ir kiek tai kainuoja. Ir kokia to prasmė.
Straipsnis publikuotas lrt.lt
Projektą remia
