Dalis dėl darbo laiko nesusitarusių ES valstybių teigia, kad teisė dirbti ilgiau nei nustatytas 48 valandas yra išimtis ir jos taikymas turi baigtis. Taip teigia ir Lietuvos Vyriausybė, prisidėdama prie ES valstybių narių, kurios siekia apriboti galimybes nesudėtingai naudotis išimtimi ir leisti dirbti daugiau nei 48 valandas per savaitę. Lankstesniam dabartiniam reguliavimui oponuojančios Italija, Prancūzija, Ispanija teigia, kad dabartinio reguliavimo išlaikymas „prieštarauja ES dvasiai“.
Jeigu tokia iš tiesų yra ES dvasia, verta pagalvoti, ar mums su ja pakeliui.
Susipainiojusios kompromisiniuose pasiūlymuose ES valstybės rengiasi žengti atgal ir griežtinti darbo laiko reguliavimą, t.y. grąžinti jį į masinės konvejerinės gamybos laikus. Nelankstus 8 valandų darbo reguliavimas nebetinka šios dienos ekonomikai. Paslaugų sektorius, kuriam ir reikalingiausios lanksčios darbo valandos, įdarbina per 66 proc. ES darbuotojų ir auga, o darbuotojų, užimtų gamyboje ir žemės ūkyje, mažėja.
Tiesa, galbūt ietys laužomos dėl dalykų, kurie ateityje, o gal net netolimoje, nebebus svarbūs. Darbo valandos iš tiesų yra tik patogus konvejerinio darbo matas. Joks verslas neprekiauja kažkokiomis valandomis, kurias kažkas dirbo. Preziumuojama, kad jeigu dirbai, tai sukūrei produktą ar paslaugą, kurią rinkoje nupirko. Akivaizdu, kad valandinis matavimo vienetas netobulas, vieni dirba efektyviau už kitus – arba mažiau internete naršo, todėl apmokėjimas už darbą skiriasi. Tačiau valstybės leidžiamų darbo valandų kurpalius visiems daugmaž vienodas.
Ikiindustrinėje visuomenėje darbo laiką ribojo gaidžiai, saulė ir žvakių ištekliai. Darbo rezultatai buvo matuojami ne tam sunaudotu laiku, o vienetais ir konkrečiomis suteiktomis paslaugomis – grūdais, daržovėmis, pasiūtais rūbais, pagamintais namų rakandais ar ūkio padargais.
Iki 19 amžiaus technologinės revoliucijos žmonės daugiausia dirbo namuose ir ūkiuose. Darbo valandų skaičiavimas, darbas už fiksuotą mėnesinį ar valandinį atlygį, atskiri pastatai bendram darbui yra nesenos istorijos rezultatas. Darbuotojų persikėlimas iš namų gamybos į gamyklas pakeitė žmonių kasdienybę – atsirado fiksuotos ir nelanksčios darbo valandos, nebeliko galimybės šiek tiek mažinti ar didinti darbo krūvį pagal darbuotojo poreikius – dirbdamas namuose galėjai gaminti ne 5, o 3 poras batų per savaitę, ir daugiau rūpintis namais, vaikais ir seneliais. Darbo gamykloje technologija reikalauja nuolatinio, suplanuoto ir apibrėžto buvimo darbo vietoje.
Pramonės revoliucija sutelkė žmonių darbo vietas bendruose pastatuose gamykloje ir jas aptarnaujančiuose biuruose. Technologinė revoliucija gali turėti atitinkamai stiprų, bet priešingą poveikį. Darbo pobūdis kinta ir tampa mažiau priklausomas nuo konkrečios vietos bei fizinių instrumentų – kai darbuotojas išeina iš darbo vietos, jis nebūtinai išeina iš darbo. Technologijos leidžia ne tik teikti paslaugas per atstumą, bet teikti jas iš namų, o darbus namuose atlikti iš darbo vietos. Tai atveria galimybes darbuotojui geriau suderinti savo darbo, poilsio laiko, šeimos įsipareigojimus ir malonumus. Tokia technologinė pažanga leidžia sugrįžti prie patikimesnio darbų matavimo būdo – rezultatų. Dirbdamas lanksčiai darbuotojas gali pasirinkti, kaip ir kur dirbti, – pagrindinis darbdavio dėmesys yra telkiamas į rezultatas.
Darbas gamybos sektoriuje keičia savo veidą. Technologinė pažanga, leidžianti atsisakyti rankų darbo, sunkiosios ir darbui imlios gamybos iškėlimas į pigesnės darbo jėgos valstybes, darbą gamyboje artina prie kūrybinio darbo – sugalvojimas, ką ir kaip gaminti, bei proceso suorganizavimas tampa pagrindiniais darbais gamybos sektoriuje. Na, jei ne šiandien, tai rytoj tuo užsiims daugiau žmonių, nei dirbs prie staklių.
Gyvenamosios aplinkos pokyčiai taip pat turi įtakos darbo laikui – automobilių kamščiai miestuose priverčia imtis ne tik paprasčiausių sprendimų keisti valstybės ar privačių institucijų darbo laiką, bet tam tikrais atvejais išvis atsisakyti vykimo į darbą. Kamščiai mieste, geras interneto ryšys ir fantastiškasis planas: keturios dienos mieste, trys dienos kaime – po truputį taps realybe.
Jei ne valstybinis reguliavimas, darbo laikas būtų visiškai ignoruojamas daugelyje veiklos rūšių. Darbo ir nedarbo laiko atskyrimas visada buvo problemiškas kūrybos darbuotojams. Realiai darbo laiko neatskiria kiekvienas, kuris būdamas ne darbo vietoje sprendžia darbines problemas telefonu, popieriuje ar tiesiog galvoje.
Naujoje Zelandijoje atliktas darbo laiko tyrimas parodė, kad 1986 m. daugiausiai valandų dirbo žemiausią išsilavinimą turintys darbuotojai, o jau 2001-aisiais daugiausiai valandų dirbo labiausiai išsilavinę.
Lankstumo matuojant darbo laiką reikalavimus valstybės ne visada girdi. O įvairios studijos trimituoja apie lankstaus darbo grafiko galimybes ir privalumus. Verslo konsultacijų bendrovė „Deloitte“ teigia, kad 2003 m., kai sudarė galimybę darbuotojams rinktis lanksčius darbo grafikus, vien JAV skyrius sutaupė 40 mln. dolerių – nereikėjo mokėti išeitinių pašalpų darbuotojams, kurie nebūtų sutikę su griežtomis darbo valandomis.
Technologiniai pokyčiai ir lanksčios darbo valandos sudaro galimybę žmonėms, norintiems ilgiau laiko praleisti su šeima, tai padaryti. Dažnai diskutuojama ilgų darbo valandų žala šeimai, kai šeimos narys atitraukiamas nuo šeimos reikalų. Tačiau tokį pat, gal net ir didesnį poveikį šeimai turi ant politinės bangos esantis moterų įtraukimo į darbo rinką judėjimas, skatinantis trūks plyš pasiekti Lisabonos strategijoje numatytus moterų užimtumo lygio rodiklius.
Europinis darbo laiko reguliavimas žiūri į praeitį. Aštuonios, keturiasdešimt ar šešiasdešimt darbo valandų nebėra diskusijos objektas šiek tiek ilgesnėje perspektyvoje žvelgiant į tai, kaip keičiasi būdai, kuriais žmonės kuria kitiems reikalingus daiktus ar paslaugas. Europos valstybės net nemano šių pokyčių pasitikti, bet iš kur toks noras užlaužti rankas ir drausti kitiems dirbti laisviau?
