Šis klausimas svarstomas, tačiau retai įvertinama tai, jog neturtėjame dar ir todėl, kad dažnai esame priversti dirbti darbus, kurių niekam nereikia. Atliekame užduotis, kurių rezultatais nesuinteresuoti nei darbuotojai, nei darbdaviai, nei vartotojai. Šis aspektas šiandienos darbo jėgos trūkumo sąlygomis ypač svarbus.
Pirma, darbo jėgos deficitas didina jos kainą ir skatina darbo jėgą panaudoti efektyviausiai, tad darbuotojai nukreipiami dirbti tik būtiniausius ir santykinai didžiausią vertę rinkoje kuriančius ir vartotojams reikalingiausius darbus. Antra, statistinis Lietuvos darbuotojų produktyvumas stipriai atsilieka nuo Vakarų valstybių. Produktyvumas parodo darbuotojo sukurtą vertę rinkoje per laiko vienetą, tačiau darbai, kurių niekam nereikia, vertės nesukuria, bet užima darbuotoją. Užimtumas darbais, kurie nesukuria vertės, yra viena iš menko produktyvumo priežasčių. Trečia, žmonių darbo jėga yra ribotas išteklius, todėl verslų ir darbuotojų atitraukimas nuo efektyviausių veiklų reiškia išteklių švaistymą ir nesukurtą gerovę.
Kokie gi tie darbai, kurių niekam nereikia?
Niekam nereikalingos užduotys vykdomos, kai žmonės, darbuotojai ir verslas vykdo nepagrįstus teisės aktų reikalavimus. Statistinių ataskaitų teikimas, darbo pažymėjimo registracijos, darbo sutarčių registracijos žurnalų pildymas, identiškų duomenų apie sumokėtas įmokas pateikinėjimas „Sodrai“ ir Mokesčių inspekcijai – tik keletas pavyzdžių, kokioms netiesioginėms užduotims vykdyti naudojami darbuotojai.
Pavyzdžiui, vienoje Lietuvos įmonėje, įdarbinančioje 600 žmonių, darbo pažymėjimams, jų registravimo žurnalams bei darbo sutarčių žurnalams tvarkyti ir pildyti įdarbinamas vienas žmogus. Kiekvienos įmonės ar organizacijos atstovas privalo išklausyti priešgaisrinės apsaugos ir darbo saugos kursą, kad tariamai galėtų užtikrinti saugumą biure. Tam priklauso išklausyti trijų dienų seminarą ir parašyti rašinį apie darbų saugą. Mūsų gležna administratorė iškilmingai išklausė staklių ir stogų gesinimo instrukcijas, o vėliau sulaukė pasiūlymo įsigyti parašytą rašinį… Paklauskite savo bendradarbių, kokių vertingų žinių jie gauna iš privalomųjų kursų?
Darbuotojai darbo vietoje užimti ir kontroliuojančių pareigūnų aptarnavimu. Pasaulio banko verslo sąlygų tyrimas BEEPS konstatuoja, kad pas Lietuvos verslininkus kontroliuojančios institucijos apsilanko bemaž du kartus dažniau ir užsilaiko du kartus ilgiau nei pas verslininkus iš Rytų ir Centrinės Europos valstybių. Dienos laikas, praleistas žiūrint inspektoriui į nugarą ir į burną, tikrai nėra efektyviausias. O kontroliuojančiųjų institucijų Lietuvoje irgi pakanka – Ūkio ministerijos užsakytas tyrimas priskaičiavo net 152.
Valdžios nurodymais taip pat sukuriamos rinkos, kurių, be valdžios sprendimų, niekam nereikėtų. Pavyzdžiui, visuotinis pajamų deklaravimas įdarbino tuzinus naujų konsultantų, kurie išties padėjo žmonėms pildyti deklaracijas, tačiau jei ne visuotinis deklaravimas, būtų užsiėmę kitais darbais.
ES įpareigojo cigarečių gamintojus ant pakelių spausdinti vartotojus bauginančias nuotraukas. Nuotraukos tikrai gąsdino rūkančius, todėl išradingi verslininkai tuojau pasiūlė cigarečių pakelių įmautes, uždengiančias nepageidaujamus paveikslėlius. Įmaučių buvo pasiūlyta nuo paprasčiausių vienkartinių iki prabangių juvelyrų darbų iš tauriųjų metalų.
Vilniaus savivaldybės sumanymas priartėti prie Vakarų geltonais taksi automobiliais pelningas dažų pardavėjams, dažytojams ir kitiems susijusiems verslams. Tačiau tuo pat metu taksi kompanijos priverstos savo ribotus išteklius skirti automobilių spalvai keisti, o ne paslaugos kokybei gerinti.
Valdžia dažnai tuo džiaugiasi: „Žiūrėkit, žmonės užimti, mokesčiai į biudžetą atkeliauja, vartojimas didėja!“ Tačiau panašiai „ekonominę padėtį gerina“ pasiūlymas užimti žmones pernešti plytas iš vienos krūvos į kitą ar daužyti langus tam, kad stikliai turėtų darbo.
ES fondų panaudojimas yra kitas pavyzdys, kada valdžios iniciatyva nutraukia darbo jėgą nuo prasmingesnių veiklų. ES pinigams administruoti, kontroliuoti, paraiškoms rašyti ir jas įgyvendinti būtini žmonės. Išskyrus korupcinius atvejus, reikia pasakyti, kad projektų ES fondams rašymu, konsultacijomis ir parengimu užsiima patys kvalifikuočiausi konsultantai, teisininkai, mokesčių specialistai ir kt. – įmonės prognozuoja „greitus“ pinigus, todėl meta pajėgas jiems „paimti“. Nėra abejonės, kad tuo metu, kai rengė ES paraiškas, gabiausieji specialistai nedarė nieko kita, o sutrumpėjęs laikas, skiriamas rinkai, tokių žmonių paslaugas pabrangino.
Dirbtinai skatinamas užimtumas – kai svarbiau, kad žmogus dirba, o ne tai, ką dirba ir ką sukuria. Gausi istorinė praktika lengvai papildoma šiandieniais pavyzdžiais: viešieji darbai, įvairios neefektyvios užimtumą, bet ne paslaugų reikalingumą skatinančios įtraukimo į darbo rinką programos. Didžiausiu mastu dirbtinį užimtumą skatina išmokos žemdirbiams – jei ne dosni ES žemės ūkio politika, dalis žemdirbių šiandien dirbtų vartotojui naudingesnius darbus, o ne tik stengtųsi išlaikyti tradicinį Lietuvos kraštovaizdį (toks yra vienas tikslų saugant žemdirbystę).
Akivaizdžiausiai tai matyti, kai dalijamos ekologinės žemdirbystės išmokos, kurios bene tris kartus didesnės, palyginti su įprastu ūkininkavimu. Nuo prisijungimo prie ES ekologiškų ūkių plotai sparčiai didėja, prekybos centrai teigia, kad ekologiškus produktus sunku parduoti, o spauda rašo, kad vartotojų nepasiekęs derlius nueina kiaulėms. Nieko čia nuostabaus: didelės išmokos už ekologišką plotą neskatina gaminti to, ką pirktų vartotojas, nes ekologišką plotą nuperka valstybė.
Pagrindinis kontrargumentas, kurį turėčiau atremti – tai, kad visi valstybės reguliavimai, pareikalaujantys vykdytojų laiko, ar sprendimai, kuriems įgyvendinti rinka ima kurti produktus, siekia kažkokių valstybei svarbių tikslų, kurių naudą visuomenei sunku įvertinti pinigais. Darbuotojų pažymėjimų registracija kovojama prieš nelegalų darbą, viešaisiais darbais siekiama, kad laikinai nedirbantys žmonės jaustųsi reikalingi ir gautų pajamų pragyvenimui, išmokos žemės ūkiui kelia peizažo kokybę. Tačiau dažnai abejotina, ar tokių tikslų reikia siekti, netrūksta įrodymų, kad net ir norimų rezultatų siekiama neefektyviai, o pasirinktos priemonės yra ne visada tinkamos. Akivaizdu, kad ne visa iš įmonių renkama statistika yra būtina (o ne šiaip įdomu tai žinoti), kad darbo pažymėjimai kovoti su nelegaliu darbu nepadeda, o biuro administratorei žinios apie stogų gesinimą yra bevertės.
Tas pats Ūkio ministerijos tyrimas konstatuoja, kad rengiant teisės aktus būtina skaičiuoti papildomas įmonių sąnaudas, būtinas jiems įgyvendinti, kaip tai jau seniai daro Švedija, Airija, Olandija. Todėl ir valdžios rankose yra pakankamai išteklių, kad Lietuvoje atsilaisvintų daugiau darbo jėgos, kad atliekamas darbas būtų prasmingesnis ir darbuotojų produktyvumas gerėtų. Tik šiems ištekliams panaudoti reikia politinės valios, supratimo, kantrybės ir drąsos, tai daug sudėtingiau nei dirbti (ne)reikalingus darbus.
