Lietuviai žūsta darbo vietoje dažniau nei darbuotojai bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Valstybinė darbo inspekcija teigia, kad pusės mirčių galima išvengti, jeigu darbas būtų buvęs tinkamai organizuotas, o kas trečias žuvęs nebūtų neblaivus.
Lietuva pasižymi ir mirčių keliuose dažnumu. 2004 metais milijonui Lietuvos gyventojų teko 218 mirčių. Daugiau jų buvo tik Latvijoje – 222. Tai du kartus daugiau už ES vidurkį ir keturis kart daugiau nei Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje ar Švedijoje.
Lietuva taip pat pirmauja ir emigruojančiųjų skaičiumi 1000 gyventojų. Migruojantys pasirengę išvykimui ir sunkiam darbui. Dalis lietuvių migruoja neįtikėtinai drąsiai. Taip, kaip tikriausiai nevažiuotų iš Klaipėdos į Vilnių – be darbo, kalbos ar atsarginio varianto. Nors patikimų vertinimų nėra, tačiau didelė dalis emigravusiųjų neturėjo konkretaus darbo ir dažnai nemokėjo kalbos, tos valstybės, į kurią vyko. Galima spėti, kad absoliuti dauguma emigrantų iš Lietuvos, neturinčios ispanų kalbos mokymosi tradicijos, ispanų kalbos nemokėjo. Emigrantai Ispanijoje didžiausia lietuviška bendruomenė ne angliškai kalbančiame pasaulyje.
Visos šios situacijos skelbia apie stebėtiną lietuvių toleranciją nesaugumui. Apie susilpnėjusį savisaugos instinktą ir nutolusią mirties baimę. Karas karui keliuose nebus efektyvus tik fizinės kelių infrastruktūros gerinimu, kad ir kokia ji dabar prasta bebūtų, bei baudų griežtinimu. Aukų darbo vietoje nesumažins grūmojimas ir sankcijos darbdaviams, o emigrantų informavimo kampanijos apie nelegalaus įdarbinimo pavojus neįtikins pasirengusiojo rizikuoti. Politikai turi reikalų ne tik su fizine apsauga ar jos stiprinimu, bet ir su sąmoningu pasirinkimu tokią apsaugą ignoruoti ir jos vengti.
Ekonomika, mokslas aiškinantis žmogaus veikimą, tokiam elgesiui apibūdinti taiko laiko pirmenybės teoriją, kuri teigia, kad individas visuomet vertina esamą, o ne ateityje būsiantį vartojimą. Žmonės skiriasi tuo, kiek laiko – ilgiau ar trumpiau – jie yra linkę palaukti. Sutikdamas vartojimą nukelti į ateitį, jis gauna už tai palūkanas. Tie, kurie susilaiko nuo laiko, pinigų ar daiktų suvartojimo šiandien ir juos pasilaiko ateičiai, pretenduoja į didesnę grąžą ateityje. Akivaizdūs nekantruoliai yra vaikai – „nesutaupantys“ rytojui skirto saldumyno. Tinginystė ir neveiklumas, taip pat yra ankstesnio laisvo laiko suvartojimo forma, pasirenkant jį, o ne laisvą laiką ateityje. Priežasčių kantrybei arba jos nebuvimui yra įvairių, tačiau tendencija anksčiau pasirinkti malonumą, greičiau suvartoti, o vėliau „kaip Dievas duos“ padidėja karo, krizių ir gamtos kataklizmų metais, nes ateities perspektyva ne tik išsaugotam turtui bet ir pačiam žmogui nėra aiški.
Žūtys darbe, keliuose bei neatsargi migracija sufleruoja, kad šie žmonės linkę gauti ir suvartoti šiandien, o ateities perspektyvos riba yra priartėjusi iki minimumo. Pirmenybė greitam suvartojimui teikiama situacijose, kuomet žmonės nemato ateities. Žmogus sutikdamas nerizikuoti ir saugotis darbo vietoje, laikytis saugaus greičio, gauna palūkanų sveikatą ar gyvybę.
Psichologai įvairiai aiškina Lietuvos savižudybių statistiką. Savo noru iš gyvenimo pasitraukę taip pat demonstruoja, kad dalis Lietuvos gyventojų nemato ateities perspektyvos. Ir čia esame pirmi Europoje pagal savižudžių skaičių – 100 tūkst. vyrų nuo 20 iki 44 metų Lietuvoje teko 90 mirčių. Pagal moterų savižudybes šioje amžiaus grupėje Lietuva irgi pirmauja.
Bendras visų šių problemų vardiklis – trumpos ateities vertinimas – rodo, kad nė vienos jų neišspręsime atsietai ir visos jos pasiekiamos tik per motyvacijos pokyčius, o ne kietesniais apsauginiais šalmais, didesnėmis baudomis ar draudimu pasakoti apie išėjusius.
