Darbuotojai, informavę apie vokeliuose mokamus atlyginimus, įvardijami pilietiškumo skleidėjais. Juos vadina asmenimis, kovojančiais prieš darbdavių savivalę, prieš diktatą, „prieš sistemą“, nepabūgusiais likti be darbo vietos. Atvirai džiaugiamasi, kad jie neslepia savo asmenybių, pasakoja, kaip daromi pažeidimai, padeda pagauti pažeidėjus už rankos.
Tiesos dėlei reikia pripažinti: pirmajam prisipažinti viešai gaunant ir imant vokelyje nėra lengva, net ir pavojinga; sąžinės ir savigarbos prabudimas tikrai vertas pagarbos, net jei tai įvyksta vėliau nei anksčiau; vokeliai nėra sveikos ekonomikos reiškinys; nelegalumas paprastai yra blogiau už legalumą; vokeliai jaukia teisingos konkurencijos sąlygas.
Ekonominiai vokelių reiškinio motyvai ir pasekmės nėra nežinomos ar ginčijamos. Ekonominės vokelių priežastys – aukštas darbo jėgos apmokestinimas, palankus gyventojų požiūris į vokelį kaip į pusiau legalų reiškinį. Vokelių davėjai mažina veiklos sąnaudas nemokėdami „Sodros“ įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio. Vokelių galimybė skatina kitus neviešus sandėrius siekiant nelegalių pajamų. Alga vokelyje labai pageidaujama ir tų, kurie nenori prarasti šildymo kompensacijos padidėjus oficialioms pajamoms ar slapstosi nuo alimentų ir skolų išieškojimo. Vokeliai laidavo, kad mokant mažiau mokesčių buvo sukurta darbo vietų, darbuotojai gavo daugiau algos į rankas ir prisidėjo ne tik prie ekonomikos augimo ir geresnio mažai uždirbančių žmonių gyvenimo, bet ir prie emigracijos stabdymo. Galimybė mokėti ir gauti vokelyje, kaip ir bet kokia kita pusiau legali veiklos forma, sudaro pilkąją zoną, kurioje vis dar gali veikti tie, kurie kitu atveju nebūtų darbdaviais ar darbuotojais. Ekonomine prasme vokelių galimybė yra realaus nedarbo prevencija.
Darbuotojo ir darbdavio santykiai pirmiausia yra susitarimas. Sutarimas abiems pusėms priimtinomis sąlygomis kurį laiką būti kartu ir kartu veikti. Tai, jog daug Lietuvos dirbančiųjų nepatenkinti savo darbo santykiais visiškai nesvarbu vertinant, ar yra susitarimas, ar ne.
Nelegalių susitarimų ardymas yra populiarus teisėtumo užtikrinimo metodas. Baudžiamojo kodekso nuostatos, kurios mažina atsakomybę nusikalstamo susivienijimo nariui, įdavusiam savo bendrus teisėsaugai, konkurencijos teisė mažinanti baudas kartelinių susitarimų nariams, kurie pranešė apie neleistiną susitarimą, siekia mažinti tokių susitarimų patvarumą. Tokiu modeliu norima sukurti įtarumo ir nesaugumo atmosferą, demoralizuoti tokias organizacijas ir tokias bendradarbiavimo formas. Rimtos priemonės – rimtiems pažeidimams.
Tačiau vokelių vajus demoralizuoja iš principo priimtiną ir vertinamą bendradarbiavimo formą – bendrą darbą. Panaši situacija gimsta, kai vaikai skatinami skųsti tėvus dėl mažų kišenpinigių arba suvaržytos laisvės eiti į vakarėlius. Valstybės noras ugdyti įstatymo raidę saugančius skundikus terpėse, kurios paremtos sutarimu ir pasitikėjimu, primena autoritarinę hidrą arba antiversliškoms nuotaikoms pataikaujančią ir žmonėmis nepasitikinčią demokratiją.
Net ir kokios sudėtingos asmeninės sąlygos buvo užgulusios darbuotoją, kuris priėmė pasiūlymą imti vokelį, jis, taip pat kaip ir darbdavys, sutarė dėl tam tikro etinio kompromiso. Kaip ir kyšio ėmimo ir davimo atveju – dviejų nedidelis sąmokslas prieš likusią visuomenę – taip ir šiuo atveju darbdavio ir darbuotojo susitarimas prieš konkurentus, kitus mokesčių mokėtojus ir mokesčių naudotojus. Tokią sutartį, kai ji tampa nepakeliama arba nepelninga, galima nutraukti derybomis arba skundimu. Vokelininko skundas iš esmės skiriasi nuo skundo valstybės institucijai, kai viena iš šalių pažeidžia sutarties sąlygas, pvz., nesumoka atlyginimo ar kitaip apgauna. Darbuotojai skundžia kitą sutarties šalį dėl sutarties, prie kurios savanoriškai yra prisidėję ir gavę iš to naudos. Būtina pamatyti, kad darbdavius įskundę darbuotojai antrą kartą padarė kompromisą – šį kartą su etine nuostata, kad savanoriškų susitarimų reikia laikytis.
Pateikiamas argumentas, jog darbuotojai vokelinius susitarimus priima prieš savo valią, prieštarauja logikai ir faktams. Logika, teisė ir ekonomika teigia, kad susitarimas, pasiektas be apgaulės ir prievartos, yra visiškai galiojantis ir parodo tikruosius, o ne deklaruojamus šalių interesus ir siekius. Sutarimą neigiantis požiūris į gaunančius vokelį nurašo iki 20 proc. visų Lietuvos dirbančiųjų valią. Per lengvai ignoruojamas akivaizdus konsensusas tarp darbdavių ir darbuotojų dėl vokelių ir mokesčių vengimo, nelegalaus darbo ar darbo saugos kompromisų. Visų gaunančių vokelį ir į VMI glėbį bėgančių bei momentinį išpirkimą iš valdžios ir visuomenės gaunančių valia yra laikoma neveikiančia arba neveikusia visą neteisėto susitarimo laikotarpį. Jei įtarimai dėl nevalingo susitarimo taikomi kas penktam Lietuvos darbuotojui – sunki pradžia svajojantiems apie valią turinčių piliečių visuomenę.
Galiojančiai teisei prieštaraujantys susitarimai įvairiais istorijos etapais yra būtinos ir vienintelės galimos pilietiškumo apraiškos. O tokių susitarimų laužytojams tautosaka negaili epitetų ir jų ilgai neužmiršta.
Pilietiškumo vajus įduoti kitą susitarimo šalį labiau primena pasinaudojimą gera proga legalizuotis atlyginimą. Darbuotojai turi pakankamai derybinių galių išeiti iš situacijos šios dienos darbo rinkos situacijoje derėdamiesi tiek pavieniui, tiek grupėmis (o dėl nebaudžiamumo už vokelio ėmimą turi ir rimtą derybinį pranašumą). Ne tie yra pilietiški, kurie ėmė ir davė vokelius, o pasitaikius gerai progai – nebeima, o tie, kurie atsisakė imti, neėmė ir nedavė.
