Viešojoje erdvėje dažnai paskleidžiama įvairių nuomonių ir pasisakymų apie Lietuvos įmonių plėšikavimą, dešimtimis kartų išaugusius jų pelnus, neteisingus jų „viršpelnius“ bei visokių kitų įdomybių. Beveik visų jų tikslas parodyti, kad įmonės yra išnaudotojos, o jų darbuotojai – išnaudojamieji. Kadangi tai dažnai tampa argumentais įvairiems reguliavimams, suvaržymams ir mokesčių verslui didinimui, kyla natūralus poreikis giliau panagrinėti tokių teiginių pagrįstumą.
Neseniai teko skaityti Petro Čėsnos straipsnį pavadinimu „Pelno mokestį reikia didinti“[1], kuriame pagrindiniu argumentu už pelno mokesčio didinimą pateikiama proporcija, teigianti, jog per pastaruosius šešerius metus įmonių pelnas išaugo 33 kartus, tuo tarpu darbuotojų darbo užmokestis tik padvigubėjo. Ši proporcija atrodo išties įspūdingai, tačiau ar bendros pelno masės ir vidutinio darbo užmokesčio augimas yra lygintini dydžiai? Kokie buvo pelno ir darbo užmokesčio augimo skirtumai, ir ką jie parodo?
Tiek darbas, tiek kapitalas rinkoje yra gėrybės, už kurias yra atlyginama: darbuotojui už dirbtą laiko vienetą (mėnesį ar valandą) ar pagamintą produkcijos vienetą – darbo užmokesčiu, o verslo savininkui (darant prielaidą, jog jis taip pat ir viso įmonės kapitalo savininkas) už į rizikingą bei sėkmingą veiklą įdėtą kapitalo vienetą (litą) – pelnu. Išsiaiškinti, ar darbo ir kapitalo atlyginimas pastaraisiais metais augo greičiau, galima lyginti visos atlyginimų masės (viso šalyje sumokėto darbo užmokesčio) ir įmonių pelno masės (viso šalyje deklaruoto pelno) kitimus. Tokiu atveju, lyginime neatsispindi kapitalo arba darbo kiekybiniai pasikeitimai: bendros atlyginimų masės išaugimas gali rodyti ne vidutinio darbo užmokesčio kilimą, o dirbančiųjų padaugėjimą; pelno masės augimas gali rodyti ne įmonių pelningumo, o įmonių skaičiaus ar įdėto kapitalo kiekio didėjimą. Kitas būdas išsiaiškinti darbo ar kapitalo atlyginimas auga greičiau, lyginti ne bendrą atlyginimo bazę, o jos dalį tenkančią darbo arba kapitalo vienetui (darbo vienetas – valanda arba mėnuo, kapitalo – litas). Nuoseklumo dėlei darbo užmokesčio ir pelno kitimus Lietuvoje aptarsime abiem būdais, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, jog minėtame straipsnyje lyginami nepalyginami dalykai: bendros pelno masės augimas ir darbo vieneto atlyginimo augimas.
Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2003 – 2007 metais metinė pelno masė[2] augo maždaug nuo 4 iki 15,9 mlrd. Lt (296% augimas), o metinė bruto darbo užmokesčio masė (apskaičiuota pagal vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio atsižvelgiant į užimtųjų skaičių) augo apytiksliai nuo 18,5 iki 33,4 mlrd. Lt (80% augimas) (žr. 1 pav.). Šie duomenys rodo, jog pelno masė Lietuvoje minėtais metais augo sparčiau nei darbo užmokesčio bazė, tačiau skirtumas nebuvo toks didelis kaip dažnai įsivaizduojama.
Prieš pereinant prie darbo užmokesčio ir įmonių pelnų augimo palyginimo antruoju būdu, svarbu išskirti įmonių pelnų augimo priežastis, kurioms dažniausiai norima priskirti jau minėtą įmonių plėšikavimą ir pelnymąsi jų darbuotojų sąskaita. Pastaraisiais metais sparčiai augant Lietuvos ekonomikai vystėsi ir verslas: didėjo įmonių skaičius – nuo 2003 metų įmonių skaičius Lietuvoje paaugo 70%, todėl automatiškai augo ir investuotas kapitalo kiekis. Lyginant 2003 ir 2007 metų pabaigas, įmonių turtas išaugo daugiau nei dvigubai (t.y. 115%). Įmonių pelną suvokiant kaip atlygį už į sėkmingą veiklą investuotą kapitalą tampa aišku, jog dalis įmonių pelno masės padidėjimo minėtu laikotarpiu paaiškinama investuoto kapitalo padidėjimu. Kitaip tariant – daugiau kapitalo, daugiau ir pelno. Turint omeny, jog didėjantis kapitalo kiekis yra viena iš pagrindinių darbo našumo didinimo prielaidų, auganti kapitalizacija naudinga yra ne tik įmonėms, tačiau ir visai ekonomikai. Be to, besivystančio verslo naudą jaučia ir darbuotojai: didėjanti augančių įmonių darbuotojų paklausa kelia jų darbo užmokestį.
Tačiau įmonių pelnų masė augo ne tik dėl didėjančio įmonių ar investuoto kapitalo kiekio. Augo ne tik pelno masė, tačiau ir pelnas tenkantis vienam verslo savininko įdėto vienetui, dar kitaip vadinamam nuosavybės grąža. Šis rodiklis nepriklauso nuo rinkoje esančio kapitalo kiekio, todėl jo kitimas geriau atskleidžia tai, kiek pelno uždirba įmonių kapitalas. Analogiškas rodiklis, kalbant apie darbo užmokestį, yra vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, kadangi jis parodo darbo jėgos, (o tiksliau jo vieneto, t.y. mėnesio) kainą. 2003 – 2007 metų laikotarpiu Lietuvos įmonių nuosavybės grąža[3] padidėjo 118%, t.y. nuo 0,09 iki 0,2 lito vienam nuosavybės litui, o vidutinis mėnesinis darbo užmokestis tuo pat laikotarpiu augo 69%, t.y. nuo 1072,6 iki 1813 lt. (žr. 2 pav.). Kitaip tariant, kapitalo grąža greičiau augo ne dešimt ar dvidešimt, o 1,7 karto greičiau už darbo užmokestį (žr. 3 pav.).
Svarbus faktas, kad didžioji šio augimo dalis (t.y. 56,2%) tenka 2007 metams, kurie pasižymėjo ypač palankiomis rinkos sąlygomis verslui. Šių sąlygų blogėjimas pastarąjį ketvirtį yra akivaizdus: jau dabar pastebimos ekonomikos lėtėjimo pasekmės įmonių finansiniams rodikliams. Didėja bankrotų skaičius, daugiau įmonių tampa nemokiomis, pirmo 2008 metų ketvirčio įmonių finansinių rodiklių duomenys rodo 27,4% įmonių nuosavybės grąžos sumažėjimą lyginant su praeitų metų tuo pat ketvirčiu. Ar tai parodo besinormalizuojančią situaciją ir ar kam nors nuo to bus geriau? Vargu. Greičiau tai reiškia, jog ženklų įmonių nuosavybės grąžos augimą didžiąja dalimi nulėmė trumpalaikė itin palanki rinkoje susiklosčiusi padėtis, o ekonomikai toliau lėtėjant įmonių finansiniai rodikliai tik blogės.
Taigi, nors įmonių pelnas bei kapitalo grąža pastaraisiais metais augo greičiau nei darbo užmokestis, tačiau atotrūkis nebuvo toks didelis, kaip dažnai norima pavaizduoti. Be to didžioji įmonių kapitalo grąžos augimo dalis teko 2007 metams. Dėl ekonominės situacijos pablogėjimo įmonių finansiniai rodikliai jau prastėja, o tai parodo buvusios situacijos trumpalaikiškumą. Tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis ir toliau didėja. Tuo galima iliustruoti faktą, jog įmonių pelningumo rodikliai yra daug jautresni susiklosčiusiai ekonominei situacijai, todėl nenuostabu, jog įmonių pelnai išauga ekonominei situacijai gerėjant, ir krenta jai prastėjant, ką, beje, pastebime ir Lietuvoje. Toks ryškus ciklingumas nėra būdingas darbo užmokesčiui, todėl jo didėjimas, lyginant su įmonių pelningumo rodikliais, atsilieka ekonomikai plečiantis, tačiau taip pat nėra pastebimas toks smarkus darbo užmokesčio kritimas recesiniais laikotarpiais.
Kodėl įmonių pelnai augo sparčiau nei darbo užmokestis? Ekonomiškai šis klausimas prilygsta šiam: kodėl bulvių kaina auga greičiau nei obuolių? Darbo užmokestis yra atlygins už darbą arba jo kaina, kuri rinkoje nusistato pagal darbo paklausą ir pasiūlą – neveltui pastaraisiais metais dėl spartaus ekonomikos vystymosi smarkiai augant darbo paklausai ir jai viršijant darbo pasiūlą darbo užmokestis pastebimai augo.
Įmonių pelnas taip pat yra atlygis, tačiau ne už darbą, o už sėkmingai investuotą kapitalą. Verslo savininkas sutinka rizikuoti savo turtu ir naudoji jį versle tik todėl, jog tikisi gauti už jį tam tikrą kiekį pelno. Jei šis pelno kiekis kapitalo savininkui atrodo per mažas, jis savo kapitalo neinvestuoja, lygiai taip, kaip žmogus apsisprendžia nedirbti už jo nuomone per mažą darbo užmokestį. Ir atvirkščiai, jeigu rinkoje susiklosto tokios sąlygos, jog pelnas už investuotą kapitalo kiekį smarkiai išauga, rinkoje atiranda didesnė kapitalo pasiūla, atsiranda daugiau įmonių ir padidėjusi konkurencija įmonių pelnus sumažina.
Darbo užmokestis ir kapitalo grąža nėra tiesiogiai susiję, kadangi jie yra skirtingų rinkų (darbo ir kapitalo) pasiūlos ir paklausos rezultatas. Todėl teiginys, jog didėjant įmonių pelnams, jų savininkai turėtų tuo pat greičiu didinti ir žmonių darbo užmokestį prilygsta teiginiui, jog greičiau kylant bulvių kainai jų pardavėjai dalį savo padidėjusių pajamų turėtų atiduoti obuolių pardavėjams, kadangi jų produktų kaina neauga taip greitai. Kas daugiau kainuoja, bulvės ar obuoliai? Kilogramas obuolių paprastai kainuoja daugiau, nei kilogramas bulvių, bet būtų keista manyti, jog dėl šio fakto bulvių pardavėjai yra išnaudojami obuolių pardavėjų, ir kad geriausias to įrodymas yra obuolių pardavimo „viršpelnis“. Tik kažkodėl kai kalbama apie pelnus bei darbo užmokestį, analogiškas argumentas staiga tampa priimtinu ir nebeatrodo absurdiškas: įmonės išnaudoja darbuotojus, nes uždirba „per daug“. Atrodo, jog „baubo“ bandoma suieškoti ten, kur jo nėra.
[1] http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/article.php?id=17409112
[2] Prieš mokesčius
[3] Skaičiavimams naudotas pelnas prieš mokesčius
