Vyriausybės sudaryta darbo grupė nedarbui mažinti pateikė pasiūlymą didinti minimalią algą. Minimali alga šiuo metu yra 800 litų. Tokia ji buvo nustatyta 2008 metais, kai ekonomika dar mušė augimo rekordus. Tuo metu minimalią algą gavo apie 14 procentų dirbančiųjų. Šiuo metu tokių žmonių apie 20 procentų. Logiškai galvojant, kai kas penktas žmogus gauna minimalią algą, vargu ar tokią algą galima vadinti minimalia. Ji jau tapusi kone vidutine. Norint, kad minimali alga „derėtų“ prie laikmečio realijų, ją reikėtų netgi sumažinti. Bent jau iki to lygio, iki kurio nukrito ekonomika, t.y. 2005 metų. Nepaisydami tokio akivaizdaus minimalios algos neatitikimo sąlygoms darbo rinkoje, darbo grupė pasiūlė ją dar padidinti iki 900 ar net 1000 litų ir taip sumažinti nedarbą. Atseit, už tokią algą žmonės jau sutiks dirbti, nes dabar tai daryti neapsimoka dėl pašalpų ir kitokių lengvatų, kurias gauna bedarbis.
Suprantama, kad visi norime gerai gyventi, norime gauti solidžias pajamas, visa tai tikrai taip. Tačiau jei gerą gyvenimą būtų galima taip lengvai pasiekti – tiesiog Vyriausybės posėdyje pakėlus minimalią algą, gyventume ne žemėje, o rojuje. Jei taip būtų įmanoma, pritartume minimalios algos kėlimui kad ir iki 5 tūkstančių litų – tikrai negaila. Deja, bet tai yra utopija, ne dekretais kuriama gerovė. Algą, net ir minimalią, reikia uždirbti. Jei darbdavys yra verčiamas mokėti darbuotojui daugiau pinigų, nei jis sukuria vertės, šis žmogus tiesiog bus atleidžiamas iš darbo.
Statistika rodo, kad minimali alga dažnai uždirbama prekyboje. Panagrinėkime praktinį pavyzdį – parduotuvę ar kavinę. Tarkime, Vyriausybė priėmė sprendimą padidinti minimalią algą ir jau nuo sausio pirmosios parduotuvė ar kavinė turi mokėti jau ne 800, bet 1000 litų savo darbuotojams. Daugiau niekas nepasikeitė – klientų nepadaugėjo, prekių ar patiekalų daugiau neparduodama, antkainis nepadidintas. Pardavėja ar padavėja atlieka tą patį darbą, sukuria ta pačią vertę, parduoda tiek pat prekių, tačiau jai privalu mokėti daugiau. Iš kur įmonei gauti lėšų, kad įvykdytų šį reikalavimą? Jei tai didelė įmonė, gal ir ras kokių nors vidinių rezervų. Tačiau jei įmonė – maža, jei ji – ne didžiuosiuose miestuose, jai reikės tiesiog per prievartą padidinti pardavėjų našumą. Tai reiškia, kad kai ką teks atleisti iš darbo, o darbo krūvį paskirstyti taip, kad likę darbuotojai užsidirbtų padidintą minimalią algą.
Taip nedarbo mažinimo darbo grupė nutiesė raudoną kilimą naujiems bedarbiams. O šešėlinio darbo arba apsimestinio nedarbo šaknis lieka nepaliesta. Tai- dirbti neskatinančios socialinės paramos schemos ir jų deriniai. Kur jau kur, o šioje srityje būtina skaičiuoti. Socialinės paramos suma, įskaitant įvairias kompensacijas, neturi viršyti minimalios algos. Ir ne minimalią algą reikia kelti, nes tiek neuždirbame, o paramą mažinti.
Sakoma, kad tokių pajamų, kaip minimali alga, jau niekas neuždirba. Kad statistika apie kas penktą žmogų, gaunantį šią algą yra klaidinga, nes kita algos dalis yra sumokama vokelyje. Žinoma, gali būti ir tokių atvejų, tačiau tikrai ne visi. Dalį vokelio minimalios algos kėlimas panaikintų, tačiau nebūtinai. Gali nutikti visiškai priešingai, ir užuot legalizavusios, sandorio pusės gali visiškai pasislėpti šešėlyje. Visais atvejais už tai sumokėtume didesnio nedarbo, ir legalaus, ir šešėlinio, kainą. Ypač tarp jaunimo ir nekvalifikuotų gyventojų. Minimalios algos diferencijavimas pagal amžių nedarbo problemos nespręstų, tik perkeltų į kitą amžiaus grupę.
Lietuvoje mėgstama bėdavoti, kad nėra smulkaus ir vidutinio verslo, kad trūksta mažų parduotuvėlių, kad šios nepajėgia konkuruoti su stambiaisiais. Tai štai būtent tokie valdžios sprendimai, lašas po lašo, pradedant pakeltais mokesčiais, brangiais veiklos reguliavimais, baigiant minimalios algos kėlimu, smulkiam verslui labiausiai ir kenkia. Čia ne pasaka apie kvailelį Ivanušką, valdžiai panorėjus, lydeka norų neišpildo.
