Darbas ir dirbantis žmogus nuo seno gerbiamas labiau nei tinginystė ir dykinėtojas. Kiekviena tauta turi nuostabių patarlių apie darbą kaip visų gėrybių šaltinį. Darbas žmogų ir puošia, ir maitina. Jei neturėtume šios kultūrinės atminties, o būtume kokie ufonautai pirmą kartą nutūpę žemėje, tai paskaitę Darbo kodeksą susidarytume priešingą vaizdą. Lietuvos Darbo kodeksas nustato itin griežtus darbo laiko apribojimus. Įprasta darbo savaitė neturi būti ilgesnė nei 40 valandų. Netgi viršvalandžiai, už kuriuos mokama dviguba alga, yra ribojami. Darbo kodeksas sako, kad „maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų“.
Šių Darbo kodekso eilučių autorius matyt pats buvo iš kitokio pasaulio. Jis nematė, kaip vasarą kaime ūkininkas keliasi su aušra – penktą ryto ar dar anksčiau, ir jo darbo diena baigiasi tik tada, kai po talkos suplaunami indai. Tiek jau to, tą žemės ūkį, Darbo kodeksas ten beveik netaikomas. Analogiškų pavyzdžių užtenka ir „mieste“. Darbo laiko reguliuotojas greičiausiai neskaičiavo, kiek valandų per parą septynias dienas per savaitę tenka dirbti auditoriams, kad per pirmuosius metų mėnesius akcinėms bendrovėms būtų atlikti auditai. Kažin, ar jis žino, kiek valandų savo darbe praleidžia programuotojai, kai jiems tenka įdiegti naują produktą įmonėje. Arba kiek prie skaičių rymo buhalteriai paskutinėmis metų dienomis. Arba kaip atrodo geros reputacijos advokato darbo diena. Arba teisėjo, kuris bylas nešasi namo ir nėra laisvosios profesijos atstovas. Ar žino, kiek valandų triūsia Lietuvos emigrantai? Arba kiek valandų trunka dažno gydytojo darbo diena? Šiais pavyzdžiais noriu pasakyti, kad žmonėms tenka dirbti daugiau darbo valandų, nei nustato Darbo kodeksas. Ir jie dirba, ignoruodami teisės aktų leidėjų žodžių ir skaičių kombinacijas Darbo kodekse.
Galbūt Darbo kodekso nustatyti darbo laiko apribojimai vis gi kam nors naudingi? Gal vis dėlto yra kokių nors įmonių, kur darbuotojas tik tokiomis priemonėmis yra apsaugojamas nuo darbo prie konvejerio 20 valandų per dieną? Tiesą pasakius, sunkiai įsivaizduoju, kad tokia įmonė galėtų bent kurį laiką gyvuoti net ir šiandien, esant dideliam nedarbui. Kad ir kaip keista, įmonės skundžiasi kvalifikuotų darbuotojų stoka, o juk teoriškai turėtų džiaugtis, kad dėl didelio nedarbo už durų laukianti norinčių įsidarbinti eilė leidžia nuspausti darbo užmokestį iki minimumo. Tuo tarpu tie darbuotojai, kurie kvalifikuoti ir galėtų dirbti ir užsidirbti, negali to padaryti.
Kad kalbos nebūtų tuščios, pacituosiu vienos užsienio kapitalo įmonės darbuotojų atstovės laišką įmonės vadovui, taip pat užsienio piliečiui. Laišką, žinoma, galėjo parašyti bet kurios lietuviško kapitalo įmonės darbuotojų atstovas, tačiau esu tikra, kad klausytojas į tai ranka numotų – et, juos privertė parašyti. Taigi – tikrai neprivertė, cituoju netaisydama:
„Jums rašo „užsienio kapitalo įmonės“ darbuotojų atstovė Vardenė Pavardenė su prašymu nuo visų darbuotojų leisti mums dirbti viršvalandžius ir poilsio dienas. Kadangi Lietuvoje sunkus pragyvenimo lygis, maži atlyginimai, stipriai kylančios kainos ir mokesčiai. Vienintelis mūsų pragyvenimo šaltinis yra atlyginimas. Todėl mes norėtume, kad Jūs mums leistumėte dirbti viršvalandžius ir poilsio dienas.“ Prie laiško – sąrašas su parašais.
Įmonės darbuotojai kreipiasi į vadovą, o šis tik rankomis skėsčioja. Tikrasis adresatas yra aklas ir kurčias žmonių aktualijoms, nors ir labai plepus – Seimas. Ten, tarsi nusileidus iš kitos planetos, kuriami ir konservuojami žmonėms dirbti trukdantys įstatymai. Darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs, galėtų statute įsirašyti seimūnai. Tai bent suprastume, kuo vadovaujasi ir kaip kitus žmones mato pro mažą akies skylutę Seimo duryse.
