Tęsdamas veiklą darbo santykių reglamentavimo srityje, LLRI išanalizavo Seime svarstomą Darbo tarybų įstatymo projektą ir susijusias Darbo kodekso nuostatas ir pateikė nuomonę Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui. Ekspertai teigia, kad naujajai atstovavimo darbuotojams formai – darbo tarybai – sudaromos diskriminuojančios veiklos sąlygos, palyginti su profesinėmis sąjungomis, ir naikinama darbuotojų galimybė pasirinkti jiems priimtinesnę formą. Svarbiausias apribojimas yra tas, kad įmonės darbuotojų darbo taryba gali veikti tik tol, kol toje įmonėje nėra profesinės sąjungos. Instituto nuomone, darbo tarybai ir profesiniai sąjungai turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos, todėl derėtų numatyti, kad pats darbuotojų kolektyvas sprendžia, kam – darbo tarybai ar profesinei sąjungai – suteikti teises derėtis dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo ir kas turi teises prižiūrėti šių sutarčių vykdymą.
Toliau – LLRI pastabos.
Nuo šių metų pradžios įsigaliojusiame Darbo kodekse numatyta iki tol nereglamentuota atstovavimo darbuotojams forma – darbo taryba. Išplėtus kolektyvinių sutarčių taikymo sritį (ir, daugeliu atvejų, nepagrįstai sumenkinant tiesioginio susitarimo tarp darbuotojo ir darbdavio reikšmę), nemažai su darbo santykiais susijusių svarbių klausimų galima išspręsti tik kolektyvinėmis derybomis. Be to, sudarant kolektyvines sutartis yra numatytos plačios profesinių sąjungų teisės, dėl kurių keičiasi kolektyvinių sutarčių sudarymo prasmė ir narystės profesinėse sąjungose tikslai.
Reglamentuodami darbo tarybų veiklą kolektyvinių sutarčių srityje, Darbo kodeksas ir jo pagrindu parengtas Darbo tarybų įstatymo projektas nustato esminius suvaržymus, dėl kurių šie organai netaps efektyviai veikiančiomis institucijomis. Svarbiausias apribojimas, numatytas Darbo kodekse ir Darbo tarybų įstatymo projekte, yra tas, kad įmonės darbuotojų darbo taryba gali veikti tik tol, kol toje įmonėje nėra profesinės sąjungos (Darbo kodekso 60 str., Darbo tarybų įstatymo projekto 12 str.). Profesinėms sąjungoms yra suteikiama pirmumo teisė derėtis su darbdaviu ir darbuotojų vardu sudaryti kolektyvines sutartis. Darbo tarybos, kurios gali labiau tikti atstovauti visos įmonės darbuotojų interesams, paliekamos sprendimų priėmimo proceso nuošalėje, nes net visiems įmonės darbuotojams atstovaujanti darbo taryba turėtų būti panaikinama įsteigus net ir nežymią dalį darbuotojų atstovaujančią profesinę sąjungą.
Darbo taryba labiau tinka atstovauti visos įmonės darbuotojų interesams, nes įmonės profsąjungai gali priklausyti tik nežymi įmonės darbuotojų dalis, o kai kuriose įmonėse net kelių veikiančių profsąjungų nariai yra tik dalis darbuotojų. Antra vertus, teikiant prioritetą profesinėms sąjungoms atimamos darbuotojų teisės pasirinkti tarp narystės profesinėje sąjungoje ar kitokių būdų ginti savo interesus.
Darbo tarybų institutas yra plačiai taikomas Europos sąjungos valstybėse, į kurių praktiką galėtų būti atsižvelgiama rengiant darbo santykius reglamentuojančius Lietuvos teisės aktus. Siekiant užtikrinti darbuotojų teisių apsaugą ir interesų įgyvendinimą, darbo tarybų vaidmuo neturėtų būti menkinamas, jų sąskaita išplečiant profesinių sąjungų teises. Darbo taryba ir profesinė sąjunga turėtų būti laikomos alternatyva viena kitai, o jei kiltų klausimas dėl prioriteto teikimo vienai iš šių struktūrų, tai darbo taryba, kaip visiems darbuotojams atstovaujantis organas, turėtų būti laikomas pranašesniu.
Išvada:
Siekiant užtikrinti, kad darbuotojai būtų tinkamai atstovaujami santykiuose su darbdaviais, būtų tikslinga Darbo kodekse numatyti, kad darbuotojų kolektyvas sprendžia, kam – darbo tarybai ar profesinei sąjungai – suteikti teises derėtis dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo ir kas turi teises prižiūrėti šių sutarčių vykdymą. Remiantis šiuo principu turėtų būti pakeistas Darbo kodekso 60 straipsnis ir parengtas naujas Darbo tarybų įstatymo projektas.
