Dar 1998 metų rudenį atlikdamas
darbo santykių reglamentavimo tyrimą Lietuvoje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas atkreipė dėmesį į užsieniečių įdarbinimo apribojimus. Jų įdarbinimo tvarka – daugiapakopė, besiremianti pažymomis iš įvairių institucijų – yra labai sudėtinga, brangi, biurokratizuota ir stabdo ūkio plėtrą.
Vieni iš konkrečių darbo reguliavimų susiję su gyvybiškai svarbia sritimi – medicina. Gydytojams užsieniečiams draudžiama atlikti medicinos praktiką Lietuvoje kitaip nei mokymo ar labdaros tikslais. Jie susiduria su dideliais biurokratiniais barjerais, specialiai jiems taikomi apribojimai, diskriminaciniai ir visai nereikalingi reikalavimai. Dėl to nemažai užsienio specialistų taip ir nepradeda savo medicininės praktikos Lietuvoje. Tokiu būdu Lietuvoje negali dirbti aukštos kvalifikacijos specialistai, pacientai netenka galimybės naudotis jiems reikalingomis paslaugomis Lietuvoje, dėl ko yra priversti tenkintis prastesne kokybe arba važiuoti gydytis į užsienį, medicinos sistemoje toliau bujoja netinkamos tradicijos, stabdoma medicinos verslo plėtra.
Tęsdamas savo iniciatyvą ir siekdamas dereguliavimo procesą paskatinti daugelyje sričių, LLRI išanalizavo LR Gydytojo medicinos praktikos įstatymą, taikantį draudimus ir apribojimus užsienio gydytojų praktikai Lietuvoje. LLRI priėjo išvados, kad apribojimai užsienio gydytojams užsiimti medicinos praktika Lietuvoje rodo, jog įstatymai gina ne pacientų teises į efektyvų ir norimą gydymą, kaip turėtų būti, o gydytojų privilegijas ir saugo gydytojus nuo konkurencijos iš užsienio, neleidžia augti medicinos kultūrai ir medicinos paslaugų kokybei. LLRI taip pat atkreipia dėmesį, kad tokie ribojimai pažeidžia žmogaus teises pačioje gyvybiškiausioje srityje, apriboja konkurencijos laisvę ir, be to, prieštarauja Europos Sąjungos teisei ir vienam iš keturių pagrindinių Europos Sąjungos teisėje įtvirtinamų principų – laisvo darbo jėgos judėjimo principui. Todėl LLRI ragina įstatymų leidėjus atsižvelgti į siūlymus ir kuo skubiau keisti diskriminacines ir ydingas LR Gydytojo praktikos įstatymo nuostatas.
Toliau pateikiamos pastabos ir rekomendacijos dėl LR Gydytojo medicinos praktikos įstatymo, kurios buvo pateiktos valstybės institucijoms.
Lietuvos Respublikos gydytojo medicinos praktikos įstatymas nustato, kad asmuo, norintis verstis medicinos praktika, privalo gauti licenciją. Licencijų išdavimą, įregistravimą, perregistravimą, atnaujinimą, panaikinimą reglamentuoja Gydytojo medicinos praktikos įstatymas (toliau – įstatymas) ir jo pagrindu priimti Gydytojo medicinos praktikos licencijavimo nuostatai (toliau – nuostatai). Tvirtinti nuostatus įpareigota Sveikatos apsaugos ministerija. Nuostatai atkartoja įstatymo teiginius, pridėdami kai kuriuos papildomus apribojimus.
Dėl įstatyme ir nuostatuose įtvirtintų licencijavimo taisyklių tiek medikai, tiek pacientai, tiek medicinos srityje dirbantys verslininkai susiduria su daug problemų. Žemiau aptariame tik opiausias iš jų, susijusias su užsienio gydytojų medicinos praktikos Lietuvoje ribojimu. Tai ypač pažeidžia konkurenciją ir pacientų teises, neleidžia augti medicinos kultūrai ir medicinos paslaugų kokybei.
Dėl draudimo užsienio gydytojams teikti mokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas
Įstatymo 1 straipsnio 10 punktas ir 7 straipsnis nustato laikinąją medicinos praktikos licenciją, skirtą užsienio valstybių gydytojams specialistams, laikinai atvykusiems į Lietuvos Respubliką. Ši licencija suteikia teisę atlikti asmens sveikatos priežiūrą tik laikinai ir tik mokymo ar labdaros tikslais.
Draudimas užsienio valstybių gydytojams atlikti asmens sveikatos priežiūrą kitaip negu mokymo ar labdaros tikslais sukelia daugybę problemų pacientams, gyvenantiems Lietuvoje, ir medicinos verslui:
1) dalies paslaugų Lietuvos gydytojai pacientams tiesiog negali suteikti, todėl, uždraudus apmokamą užsienio gydytojų medicinos praktiką, daliai pacientų tenka gydytis užsienyje. Taip pažeidžiamos žmonių teisės pačioje gyvybiškai svarbiausioje srityje;
2) labai apribojama konkurencijos laisvė, todėl sumažėja paskatos didinti efektyvumą;
3) užkertamas kelias gydytojų stažuotėms, praktikai, įgūdžių tobulinimui;
4) užkertamas kelias netgi mokymui, nes labdaringas mokymas, norime to ar ne, yra išimtis, ir didžioji dalis specialistų tik retkarčiais dirba nemokamai;
5) draudimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei ir vienam iš keturių pagrindinių Europos Sąjungos teisėje įtvirtinamų principų – laisvo darbo jėgos judėjimo principui.
Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad laikinoji medicinos praktikos licencija gali būti išduodama tik užsienio valstybių gydytojams, turintiems leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Reikalavimas turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, norint gauti laikinosios medicinos praktikos licenciją, taip pat yra nepagrįstas ir nelogiškas, nes medicinos veiklos priežiūra bei teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra atskiri ir nesusiję dalykai. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tik sudaro sąlygas realizuoti licencijos suteiktą teisę, tačiau jokiu būdu nėra medicininę kvalifikaciją apibūdinantis kriterijus.
Dėl pirminės bei specializuotos gydytojo medicinos praktikos licencijos užsienio gydytojams
Įstatymas nenustato, koks yra laikinosios gydytojo medicinos praktikos licencijos santykis su 5 ir 6 straipsnyje numatytomis pirminės bei specializuotos gydytojo medicinos praktikos licencijomis – ar laikinoji licencija yra tik pirminę ar specializuotą praktiką leidžiančios licencijos rūšis, ar visai savarankiška licencijos forma. Nors iš įstatymo teksto labiau išplaukia antrasis variantas, be to, tai patvirtina ir licencijavimo praktika, tai nėra logiška, nes taip atsiranda trijų rūšių licencijos, išskirtos pagal skirtingus kriterijus. Įstatymo 5 ir 6 straipsniuose, reglamentuojančiuose atitinkamai pirminės bei specializuotos medicinos praktikos licencijų išdavimo tvarką yra nustatyti reikalavimai kreipiantis dėl licencijos pateikti Lietuvos Respublikos piliečio pasą ar dokumentą, suteikiantį jam teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Deja, tai taip pat nėra kvalifikaciją rodantis kriterijus, o tik veiksnys, sudarantis sąlygas realizuoti licencijos suteiktą teisę.
Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatoma, kad, norint gauti pirminės ar specializuotos medicinos praktikos licenciją, būtina pateikti dokumentą, patvirtinantį atitinkamai pirminės ar specializuotos medicinos praktikos rezidentūros atlikimą. Šis reikalavimas yra nelogiškas ir nereikalingas, nes ne visose valstybėse apskritai yra medicinos praktikos rezidentūra, o gydytojų kvalifikacija užtikrinama kitomis priemonėmis.
5 straipsnio 3 dalis ir 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas, be to, nustato, kad užsieniečiams ar asmenims be pilietybės, Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, gali būti nustatyti ir papildomi reikalavimai. Tai sudaro sąlygas iš užsienio gydytojų reikalauti neapibrėžtų dokumentų ir de facto užkirsti kelią bet kurio gydytojo medicinos praktikai Lietuvoje. Tokios galimybės voliuntarizmui ir neapibrėžtumas visiškai nepateisinamas teisinėje valstybėje ir dezorganizuoja medicinos paslaugų rinką.
Dėl valstybinės kalbos mokėjimo
Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja sprendimus dėl licencijos priimančią komisiją įsitikinti, kad licencijos prašantis asmuo moka valstybinę kalbą pagal Vyriausybės nustatytas valstybinės kalbos mokėjimo kategorijas. Praktikoje tai traktuojama kaip reikalavimas mokėti valstybinę kalbą.
Vertėtų atkreipti dėmesį į du šios problemos aspektus. Pirma, ko konkrečiai teisės aktais šiuo metu reikalaujama. Remiantis Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 314 patvirtintų Valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinių kategorijų 7 dalimi, valstybinės kalbos mokėjimas nėra privalomas, jei asmuo nėra darbuotojas. Taip pat šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, kai darbuotojui darbo reikalais netenka nuolat bendrauti su visuomene ar pildyti paprasčiausius tipinius dokumentus. Taigi, remiantis galiojančiais teisės aktais, tik (!) tais atvejais, kai gydytojas dirbs pagal darbo sutartį ir tiesiogiai bendraus su visuomene ar pildys tipinius blankus, komisija, išduodanti medicinos praktikos licencijas, gali reikalauti iš gydytojo mokėti valstybinę kalbą.
Kitas problemos aspektas yra tas, kiek pagrįsti yra šiuo metu taikomi kalbos mokėjimo reikalavimai. Natūralu, kad norintis dirbti asmuo turi mokėti bendrauti su šios visuomenės nariais. Tačiau tai yra rinkos reikalavimas, kurio visiškai nebūtina paremti valdžios prievarta. Juk ir taip akivaizdu, kad žmogus eis pas tą gydytoją, su kuriuo galės susikalbėti – suprasti jo nurodymus, išsiaiškinti neaiškumus. Taigi, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas neturi būti privalomas. Be to, dabartinis Valstybinės kalbos įstatymas, besąlygiškai reikalaujantis iš kai kurių kategorijų darbuotojų kalbos mokėjimo, užkerta kelią šių kategorijų darbuotojams, nors ir nemokantiems valstybinės kalbos, dirbti bendraujant per vertėją. Jeigu Valstybinės kalbos įstatymas kelia ne švietimo, o tvarkos visuomenėje tikslus, bendravimas per vertėją turėtų atleisti nuo valstybinės kalbos mokėjimo. Bendravimo per vertėją galimybe, žinoma, nepasinaudotų daugelis nemokančiųjų valstybinės kalbos, tačiau tai atvertų galimybes bent labai kvalifikuotiems darbuotojams dalyvauti darbo rinkoje ir teikti paslaugas žmonėms.
Išvada
Apribojimai užsienio gydytojams užsiimti medicinos praktika Lietuvoje rodo, jog įstatymai gina ne pacientų teises į efektyvų ir norimą gydymą, kaip turėtų būti, o gydytojų privilegijas ir saugo gydytojus nuo konkurencijos iš užsienio.
Siūlymai
1. Pakeisti Gydytojo medicinos praktikos įstatymą – sudaryti galimybę užsienio valstybių gydytojams Lietuvos Respublikoje teisę atlikti asmens sveikatos priežiūrą ne tik mokymo ar labdaros, bet ir komerciniais tikslais, ir neleisti kurti barjerų užsienio gydytojų medicinos praktikai Lietuvoje.
2. Pakeisti Valstybinės kalbos įstatymą, nustatant bendravimo per vertėją galimybę kaip alternatyvą valstybinės kalbos mokėjimui.
