Jei nesudarėte darbo sutarties ir nesate registruotas „Sodros“ teritoriniame skyriuje, tinkamai neįregistravote savo veiklos, tai, anot valstybės, esate „nelegalas“. Kodėl tai darote? Pasiūlė darbdavys? Nemanote, kad pagalba kaimynui ūkyje, už kurią gaunate „dvidešimtinę“ per savaitę, yra darbas? Neketinate „Sodrai“ atiduoti dalies ir taip mažos savo algos? Ar tai jums neaktualu, nes šie Darbo kodekso pažeidimai baudas ir atsakomybę užtraukia darbdaviui, o ne darbuotojui?
Taip nelegalų darbą aiškina anoniminiai interneto komentatoriai. Žinoma, daugiausia priekaištų dėl didelio nelegalaus darbo masto žeriama darbdaviams. Jūs darbdavys? Neturite finansinių galimybių mokėti privalomų mokesčių už legalią darbo vietą? Ar tiesiog samdote darbo jėgą nelegaliai, nes pažeisdamas įstatymus kasdien gaunate dozę adrenalino, žvilgčiodami per petį, ar už nugaros nestovi kontrolės institucija, pasirengusi smogti kokiu baudų kuolu?
Nelegalaus darbo įstatymas – padės tapti „legaliais“ bedarbiais?
Vyriausybėje svarstomas naujas Nelegalaus darbo draudimo įstatymas adrenalino kiekį darbdaviams turėtų dar labiau padidinti. Nors šiuo įstatymu įgyvendinama ES direktyva reikalauja imtis griežtų priemonių tik prieš trečiųjų šalių piliečių (užsieniečių, kurie nėra ES piliečiai, ir kurie nesinaudoja ES laisvo judėjimo teise) nelegalų darbą, Lietuva nusprendė, kad šios priemonės „netrukdys“ ir saviems, Lietuvos, piliečiams.
Pagal šį įstatymą, be 20 tūkst. litų galinčių siekti baudų, darbdaviams taip pat bus apribota teisė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, gauti subsidijas ar išmokas iš valstybės ar Europos Sąjungos, įpareigojama sumokėti įdarbintam asmeniui priklausantį atlyginimą už darbą, kurį nelegaliai įdarbintas asmuo gauna iš savo darbdavio už nelegalų darbą, ir mokesčius nuo šių sumų. Pirminiame įstatymo projekto variante svarstyta, ar nereikėtų leisti šio adrenalino pajausti ir darbuotojams, atsakomybę ir nuobaudas taikant ne tik darbdaviui, bet ir darbuotojui. Siūlyta taikyti baudas nuo 500 iki 3000 litų, jei darbuotojas nepraneša apie nelegalų darbą. Bausti, bausti, bausti. Arba, cituojant gerbiamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorių V. Majauską, „gaudyti“. Gaudyti! Taip ir iškyla prieš akis katinas Tomas ir peliukas Džeris, vienas kitą vis bandantys pergudrauti, bet seniai nebeprisimenantys priežasčių, nuo ko viskas prasidėjo.
Sakysite, kad viskas prasidėjo nuo nelegalaus darbo. Juk jis trukdo surinkti mokesčius. Jis, kaip skelbia Valstybinė darbo inspekcija, „apvagia valstybę ir tave“. O gal nuo „legalaus“ nedarbo? Juk jis mažina žmonių pajamas, smukdo šalies ekonomiką, blogina valstybės finansų padėtį. Pasekmės lyg ir panašios, o skirtumas tik tas, kad nelegalaus darbo atveju žmogus dirba, bet neatitinka valstybės suformuotų reikalavimų darbo santykiams. Nedarbo atveju – yra bedarbis ir atitinka įstatymo reikalavimus (Darbo kodekso 91 str. atskleisti bedarbio požymiai – darbingas amžius, nesimoko, įsiregistravęs darbo biržoje ir kt.). Taigi, atskiru įstatymu uždrausime nelegalų darbą, visus sugaudysime, nubausime ir taip priversime paklusti įstatymams – „padėsime“ tapti tikraisiais bedarbiais.
Policiniai problemų sprendimo būdai visada sudaro įspūdį, kad kažkas yra daroma ir problemos sprendžiamos. Kontrolės institucijos pateikia ketvirčio ar metines ataskaitas apie tai, kiek „užklupta“, kiek „sugauta“, kiek iškelta bylų, pasidžiaugiame, jei šių skaičių diagramų „stulpeliai“ didėja, ir gyvename toliau. Jei baudžiama, vadinasi, sistema veikia. Tačiau vėliau dažniausiai paaiškėja, kad kovota tik su pasekmėmis, o ne su priežastimis, ir problemos niekur nedingo. Tada peržiūrimi įstatymai ir… padidinamos baudos, išplečiami institucijų įgaliojimai ir vėl laukiama „baudžiančiųjų“ institucijų ataskaitų.
Tuo tarpu atitinkančių įstatymo apibrėžimą – bedarbių – vis daugėja, o valstybė toliau vykdo „toliaregiškumu“ nepasižyminčią užimtumo skatinimo politiką: siūlomos nedarbo draudimo išmokos, Užimtumo rėmimo įstatyme numatytos bedarbių informavimo ir konsultavimo paslaugos, darbo rinkos profesinis mokymas, darbo vietų subsidijavimas ir kt. Taip bedarbiui lyg ir duodama meškerė, bet abejotina, ar norimoms žuvims gaudyti.
Tikroji kova su nelegaliu darbu yra nedarbo mažinimas
Individualią veiklą varžantys reguliavimai, administracinė ir mokestinė našta veikiančiajam, susitarimo dėl darbo santykių ribojimas, nedarbo draudimo išmokos – tai priedai prie trumparegiškumo, didinančio bedarbių eiles. O jos, tiksliau – augantis nedarbas, yra tikroji nelegalaus darbo priežastis.
Politikai tik deklaruoja naujų darbo vietų kūrimo siekį, bet jų veiksmai yra priešingi ir neprisideda net prie jau esamų darbo vietų išsaugojimo. Geriausias pavyzdys tam būtų individualia veikla užsiimančių asmenų gyvenimo apkartinimas nauju, didesnį apmokestinimą individualiai veiklai nustatančiu reguliavimu ir veiklų, kuriomis galima užsiimti pagal individualios veiklos pažymėjimą išbraukimas. Nors žmogus tik norėjo gauti pajamų sau ir savo šeimai iš savo sugebėjimo prekiauti, kepti bandeles ar kirpti plaukus ir nieko neprašė iš valstybės, pastaroji nusprendė, kad jai pačiai mažai naudos iš asmenų, kurie patys sau susikuria darbo vietas.
Ir individualia veikla užsiimantys žmonės, ir kiti verslininkai seniai skundžiasi sunkia mokesčių, administracine ir reguliavimo našta. Kad darbuotojas gautų apie 1000 litų „į rankas“, dėl apmokestinimo darbdavys tam išleidžia apie 1650 litų. Toks apmokestinimo dydis nuskriaudžia darbuotoją, nes tai jis galėtų gauti didesnį darbo užmokestį, , o darbdavį verčia gerokai apsvarstyti, ar jis bus pajėgus įkurtą darbo vietą išlaikyti. Apskaitos, įvairių žurnalų pildymas, archyvavimas, saugos ir kiti reikalavimai dažnai palengvina kontroliuojančių institucijų darbą, bet sukuria neproporcingas sąnaudas veikiančiam žmogui. Ekonominę veiklą taip pat stabdo teisės aktuose numatyti apribojimais darbdaviui ir potencialiam darbuotojui susitarti dėl tam tikrų darbo sąlygų.
Motyvacijos kurti darbo vietas ar dirbti legaliai neprideda ir valstybės dosniai dalinamos nedarbo draudimo išmokos. Nemažai specialistų, nuo verslininkų iki darbo biržos darbuotojų, kalba, kad egzistuoja „dirbantys bedarbiai“, t. y. žmonės, kurie dirba, bet to nedeklaruoja, ir papildomai gauna bedarbio išmokas.
Drausti dirbti nelegaliai – neginčytinas tikslas. Gaudyti ir bausti yra paranki valstybės politika, o atrasti užsispyrimo nuolatos ieškoti mažų, bet esminių, priemonių, kaip padėti žmogui išlaikyti darbo vietą, naujai įsidarbinti ir užsidirbti pajamas pačiam legaliai – reikalauja pasiryžimo. Politikams reikia tik turėti omenyje, kad darbo vietas kuria verslas ir individualūs asmenys, o valdžios funkcija yra sudaryti palankias ir nediskriminuojančias ekonominės veiklos sąlygas, kurios leistų individualia veikla užsiimančiam asmeniui ar darbdaviui potencialiai sutaupyti, o darbuotojui iš to gauti savąją naudos dalį – didesnį atlyginimą ar net naują darbo vietą. Tada ir be policinių priemonių galėtume tikėtis turėti ne tik mažiau „legalių“ bedarbių, bet ir daugiau legaliai dirbančių.
