Diskusijose apie darbo užmokestį neapsieinama be teiginių, kad Lietuvoje atlyginimai yra maži (mažesni nei norėtųsi ar – nei kitose ES šalyse) dėl to, kad Lietuvos darbdaviai nenori dalintis su savo darbuotojais. Tuomet piešiamas paveikslas, pateikiami pavyzdžiai kaip įmonės savininkas ar direktorius į darbą atvažiuoja prabangiu automobiliu, o savo darbuotojams moka minimalų atlyginimą.
Tokia mintis kyla natūraliai – darbdavys priima ir atleidžia iš darbo, nustato darbo taisykles. Todėl jis turbūt ir nusprendžia, kokį atlyginimą mokėti, t.y. kiek „pasidalinti“. Gali pasirodyti, kad darbo užmokestis Lietuvoje mažas dėl išskirtinio darbdavių nenoro tinkamai pasidalinti įmonių veiklos darbo vaisiais. Būtų tikrai liūdna, jei žmogaus atlygis už darbą priklausytų nuo kažkieno noro ar nenoro dalintis, kadangi tuomet būtume priklausomi nuo kitų malonės. Laimei, taip ir nėra!
Darbdaviai didesnį atlyginimą pradeda mokėti ne todėl, kad staiga to užsinori ar kad padidėja jų noras dalintis, o dėl to, kad kitaip negali. Eidami į parduotuvę, ieškome pigesnių, o ne brangesnių prekių. Jei kaina nepatinka, galime eiti kitur. Lygiai taip darbdavys ieško tokio darbuotojo, kuris atliktų tinkamą darbą už mažesnį, o ne didesnį atlygį. Ir tai visiškai natūralu.
Aišku, nieko blogo, jei nusipirkus batus mus apima noras už įsigytą prekę susimokėti papildomai ir taip pasidalinti su parduotuvės savininku savo turimais pinigais. Tačiau jei taip kada ir nutinka, tai labai retai. Ir ne dėl to, kad parduotuvių klientai yra labai godūs ir nesidalina, o todėl, kad atrandame kitų erdvių ir formų dalintis, pvz., įmesdami kelis litus į aukų dėžutę, paremdami vaikų namus, skirdami pinigų labdarai ir pan. Gali atsirasti ir darbdavių, kurie moka savo darbuotojams daugiau nei galėtų (t.y. surastų norinčiųjų dirbti ir už mažesnį atlygį). Tame nieko blogo ar keisto. Tačiau taip yra ne visada, nes darbdavys siekia pelno (o jau po to sprendžia, su kuo jį dalintis).
Atlyginimo kitimas rinkos ekonomikoje nėra susijęs su kažkieno noru ar nenoru dalintis. Atlyginimai didėja tuomet, kai: a) didėja žmonių darbo produktyvumas, t.y. kai dirbdamas žmogus sukuria daugiau, ir b) kai įmonės yra priverstos konkuruoti dėl darbuotojų siūlydamos jiems didesnius atlyginimus. Tam, kad kiltų atlyginimai turi didėti tokių darbo vietų ir tokių darbuotojų, kurie sugeba sukurti daug. Tuomet darbdavys neturi kito pasirinkimo, kaip tik mokėti daugiau, nes darbuotojas turi alternatyvų išeiti ir dirbti kitur ir gauti didesnį atlygį. Atlyginimų didėjimui reikia – didesnio produktyvumo ir konkurencijos darbo rinkoje.
Esant šioms sąlygoms net ir itin „blogas“ darbdavys – tas, kuris nenori su niekuo dalintis ir dirba tik dėl pelno – bus priverstas didinti atlyginimą, kad išlaikytų darbuotojus ir tą pelną uždirbtų. To nedarydamas jis prarastų darbuotojus ir taip pirmiausia pakenktų sau. Atlyginimų dydį lemia ne noras dalintis, o poreikis konkuruoti, kad išliktum.
Todėl tie, kurie iš tikro siekia didinti darbo užmokestį Lietuvoje, savo energiją turi nukreipti ne į gobšuolių paieškas ir jų moralizavimą, o į sprendimus, kurie prisideda prie Lietuvos ūkio produktyvumo didėjimo ir konkurencijos skatinimo.
Ekonomikos teorija atskleidžia kelis produktyvumo didėjimo šaltinius. Pirmas – darbo pasidalijimas ir specializacija (ne tik šalyje, tačiau ir tarptautiniu mastu, t.y. užsienio prekyba). Antras – inovacijos, t.y. naujų technologijų kūrimas ir pritaikymas. Trečias – investicijos arba darbuotojų aprūpinimas geresnėmis gamybos priemonėmis ir metodais.
Pirmas šaltinis – Lietuva atrodo gerai. Antras – brangus, jį masiškai taikyti gali sau leisti ne visos šalys ar įmonės. O trečiojo svarbą dažnai pamirštame, nors jis yra daugiausiai žadantis. Statistika rodo tamprų ryšį tarp investicijų kiekio, darbo produktyvumo bei vidutinio darbo užmokesčio. ES šalių 2012 m. duomenimis, jei padidintume investicijų kiekį, tenkantį vienam gyventojui, 10 tūkstančių litų, valandinis darbo produktyvumas Lietuvoje išaugtų 3,4 Lt, o vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 331 Lt.
Bendras investicijų lygis Lietuvoje yra itin mažas – kad ir kiek besidžiaugtume sėkmingais užsienio ir Lietuvos įmonių investicijų pavyzdžiais. Investicijų kiekis, tenkantis vienam gyventojui, Lietuvoje 2,5 karto atsilieka nuo ES vidurkio, 3 kartus nuo Vokietijos ir 60 proc. nuo Estijos.Tad jei iš tikro galvojame apie žmonių pajamas ir norime, kad jos didėtų, sprendimai, gerinantys investicinę aplinką, turi būti „prie veido“ visiems politinio spektro sprendimų priėmėjams. Investuoti palanku Lietuvoje turi būti ne išrinktiesiems ir privilegijuotiems, o visam smulkiam ir stambiam verslui, ir ne tik Lietuvos, bet ir užsienio. O ką daryti – tikrai yra, galime pradėti nuo „Sodros“ lubų įvedimo ar reinvestuojamo pelno neapmokestinimo pelno mokesčiu.
Tad jei iš tikro galvojame apie žmonių pajamas ir norime, kad jos didėtų, sprendimai, gerinantys investicinę aplinką, turi būti „prie veido“ visiems politinio spektro sprendimų priėmėjams. Investuoti palanku Lietuvoje turi būti ne išrinktiesiems ir privilegijuotiems, o visam smulkiam ir stambiam verslui, ir ne tik Lietuvos, bet ir užsienio. O ką daryti – tikrai yra, galime pradėti nuo „Sodros“ lubų įvedimo ar reinvestuojamo pelno neapmokestinimo pelno mokesčiu.
