Lietuvoje vis dažniau kalbama apie darbo santykių reguliavimo problemas. Jas aptarė ir neseniai Vilniuje vykusio „Investuok Lietuvoje“ organizuoto Investicijų patarėjų komisijos posėdžio dalyviai. Pasisakė ne tik komisijos nariai (tarptautinių kompanijų vadovai), bet ir Lietuvoje veikiančių įmonių vadovai, darbo rinkos ekspertai, valstybės institucijų ir profsąjungų atstovai. Nei viena iš pasisakiusių pusių net nebandė įtikinti, kad Lietuvoje su darbo santykių reguliavimu yra viskas gerai – ydų rado visos.
Tačiau nesutariama dėl to, kuria linkme judėti rašant naują Darbo kodeksą, ar keičiant kai kurias labiausiai problemiškas Darbo kodekso nuostatas. Svarbu, kad sutarimas dėl pokyčių būtinybės ir nesutarimas dėl jų krypties netaptų stagnacijos, t. y. nieko nedarymo priežastimi, ar net dar blogiau – judėjimu į priešingą nei reikia pusę.
O į kurią pusę reiktų judėti reformuojant darbo santykių reguliavimą Lietuvoje sufleruoja įdomus faktas, kad 1972 m. priimtas Lietuvos tarybų socialistinės respublikos darbo įstatymų kodeksas kai kuriose svarbiose nuostatose buvo mažiau griežtas nei dabartinis Darbo kodeksas.
Nors tokių įdomių skyrių kaip „Moterų darbas“ šiandieniniame Darbo kodekse nebėra, tačiau kai kurios šiandien galiojančios nuostatos trauktos tiesiai iš socialistinio darbo įstatymų kodekso. Jo 66 straipsnyje teigiama, kad viršvalandiniai darbai neturi viršyti kiekvienam darbininkui ir tarnautojui 4 valandų per dvi dienas iš eilės ir 120 valandų per metus. Šie skaičiai visiškai atitinka šiandieninio Darbo kodekso 152 straipsnyje numatytą viršvalandinių darbų trukmę. Ekonominė realybė, poreikis prisitaikyti prie sparčiai kintančių ir sunkiai prognozuojamų rinkos poreikių ir įmonės pajėgumų per 40 metų pasikeitė neatpažįstamai. Tačiau – tik ne įstatymuose. Tad nenuostabu, kad turime situaciją, kai realybėje visai kitaip nei „ant popieriaus“. 2012 m. LLRI atliktoje reprezentatyvioje apklausoje 63 proc. gyventojų teigė, kad jiems ar jų bendradarbiams tenka išeiti iš darbo anksčiau ir dirbtą laiką atidirbti kitą dieną, o tai prieštarauja Darbo kodeksui. „Investuok Lietuvoje“ 2013 m. atliktoje darbo rinkos apklausoje net 89 proc. darbuotojų norėtų dirbti viršvalandžius už didesnį atlyginimą.
Dar vienas įdomus atvejis – išeitinė išmoka. Sovietmečio darbo įstatymo kodekso 47 straipsnis numato, kad išeitinė pašalpa nutraukus darbo sutartį dėl to, kad įmonė, įstaiga ar organizacija yra likviduojama, yra 2 savaičių vidutinio uždarbio dydžio. Tuo tarpu dabartiniame Darbo kodekse 140 straipsnyje išeitinė išmoka numatyta nuo 1 iki 6 vidutinių darbo užmokesčio dydžių, priklausomai nuo to, kiek ilgai darbuotojas dirbo įmonėje.
Galima būtų klausti – o kas čia tokio blogo, jei dabar išeitinė yra daug didesnė? Tačiau reikia prisiminti, kuo daugiau darbdaviui reikia sumokėti už tai, kad esant reikalui atleistų darbuotoją, tuo mažiau jis bus linkęs kurti naują darbo vietą apskritai. Pagal dabartinį Darbo kodeksą, atleisti 1-3 metus įmonėje dirbantį darbuotoją gaunantį vidutinį Lietuvos atlyginimą kainuoja 12 tūkstančių litų (įskaitant įspėjimo laikotarpį ir visus mokesčius). Tai yra labai daug. Svarbu ir tai, kad didelės išeitinės išmokos ir kitos garantijos darbdaviui daug kainuoja, o tai automatiškai reiškia mažesnį reguliarų darbo užmokestį. Jau minėtos darbo rinkos apklausos duomenimis, net 68 proc. Lietuvos darbuotojų didesnis atlyginimas yra svarbiau, nei kitos garantijos.
Sovietmečiu terminuota darbo sutartis galėjo būti sudaroma bet kokiam tam tikro darbo atlikimo terminui (22 straipsnis), tuo tarpu pagal dabartinį Darbo kodeksą darbdaviui atsiranda prievolė įrodinėti, kad šis darbas yra laikinojo pobūdžio, arba kad samdoma į naujai steigiamą darbo vietą (109 Darbo kodekso straipsnis). Tokia nuostata nenaudinga nei darbdaviams, nei darbuotojams. „Investuok Lietuvoje“ darbo rinkos apklausos duomenys rodo, jog 82 proc. darbdavių samdytų daugiau žmonių, jei terminuotas darbo sutartis būtų sudaryti lengviau, o 79 proc. darbuotojų, jei neturėtų darbo, sutiktų dirbti sezoninį darbą.
Įdomūs skirtumai ir darbo laiko apskaitoje. Šiandien darbdavys norėdamas taikyti suminę darbo laiko apskaitą pagal 149 Darbo kodekso straipsnį privalo užtikrinti, kad negali būti dirbama daugiau nei 48 valandas per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną. Šio apribojimo sovietmečio darbo įstatymų kodekse nebuvo. Be to, dabar apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu 4 mėnesiai, o prieš 40 metų jis galėjo būti ir ilgesnis (63 straipsnis). Net ir normali darbo laiko trukmė sovietmečiu buvo 41 valanda, t. y. 1 valanda daugiau, nei dabar.
Galiausiai, mažinant etatų skaičių sovietmečiu pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti turėjo tie darbuotojai, kurių darbo našumas yra didesnis. Šiandien darbdaviai tokios galimybės neturi, mat spręsdami, ką atleisti jie turi įvertinti daug įvairių dalykų (pvz., kokia darbuotojų šeimyninė padėtis, kiek laiko jie išdirbo, kokio jie amžiaus), tačiau ne į tai, kas svarbiausia, t. y. kaip gerai darbuotojas dirba.
Nors sovietmečio darbo kodeksas kai kuriais atvejais net šiek tiek lankstesnis nei dabartinis Lietuvos darbo kodeksas, tačiau abu jie dvelkia noru sureguliuoti kiekvieną darbdavio ir darbuotojo santykių aspektą. Jie abu persmelkti prieš 40 metų vyravusio sovietinio mentaliteto, nepasitikėjimo žmonių galimybe pasirūpinti savimi, prielaida, jog darbdavys tėra išnaudotojas, kurį reikia pažaboti. Ir tai neišvengiamai rodo, jog nepriklausomos Lietuvos darbo kodeksas yra beviltiškai pasenęs ir neatspindi šiandienos poreikių.