LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas teigia, jog Lietuvos Darbo kodeksas yra pavyzdys, kaip per 25 metus galima nieko nenuveikti ir gyventi visiškoje stagnacijoje. Reformos būtinybę jau daugybę metų aiškina visi – nuo Lietuvos įmonių iki Europos Komisijos. Bet Lietuvos Darbo kodeksas – nė krust.
Vilniaus universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas Tomas Davulis „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ teigė, kad nežymūs Darbo kodekso pakeitimai neatspindi laiko dvasios:
„Galima pasižiūrėti, kiek Kodekso normų buvo 1972 metais, kiek tų normų pakartota 2002 metais ir kaip dabar atrodo darbo santykių reguliavimas per mechaninį tarybinių normų išlikimą naujajame teisės akte. Taip pat galime pasižiūrėti, kaip pasikeitė gyvenimas ir darbo sąlygos per tą laikotarpį. Ar Kodeksas žengia koja kojon su pokyčiais darbo rinkoje? Nežymūs Darbo kodekso pakeitimai neatspindi laiko dvasios. Parašyta viena, tačiau tikrovė visiškai kita“.
Pasak T. Davulio, didžiausia problema – nevykdoma tai, kas parašyta. Kai įstatymų leidėjas tyli, socialiniai partneriai nesusitaria, tada teismai patys pradeda kurti teisę ir sugalvoja naujas taisykles, apie kurias nei vienas iš subjektų nežino:
„Štai turime tokias teisės normas, kad jeigu uždelsiame atsiskaityti su darbuotoju atleidimo iš darbo dieną, yra skaičiuojamas popierinis atlyginimas už kiekvieną darbo dieną. Tokia teisės norma galiojo daugybę metų, kol teismai galų gale suprato, kad negali mechaniškai taikyti darbo užmokesčio priteisimo instituto, nes tai neatitinka sąžiningumo ir teisingumo principų. Toks neskaidrus principas tik įneša sumaišties. O vienas įdomiausių pavyzdžių – nekonkuravimo susitarimai. Profesinėms sąjungoms pasipriešinus nekonkuravimo susitarimų įteisinimui Darbo kodekse, viskas nuėjo civilistikos pusėn, pagal kurią teismai pradeda pripažinti nekonkuravimo susitarimus civilinės teisės dalyku, ir darbuotojas bei darbdavys gali dėl jų susitarti. Tačiau nežinoma, kada, kaip ir kur galima susitarti ir kiek pinigų reikia mokėti. Visa tai paleista savieigai, o tai reiškia neskaidrumą, netikrumą, ginčus“.
Kartais susidaro toks įspūdis, teigia T. Davulis, kad Darbo kodeksui esą lieka nagrinėti tik tam tikras anomalijas – atleidimą iš darbo, darbo laiką, darbo sąlygų keitimą ir panašiai:
„Griežtos Darbo kodekso normos tam tikrais atvejais lemia tai, kad mes manome, jog visi darbdaviai yra blogi, o visi darbuotojai yra automatiškai geri. Užsienio investuotojas, galvojantis Lietuvoje kurti darbo vietas, nežino tos praktikos, nežino, kad Kodeksą galima apeiti, kad Valstybinė darbo inspekcija yra bedantė, kad mūsų darbuotojai nemoka ar negali streikuoti ir kad profesinės sąjungos yra silpnos. Taigi, investuotojas pasiskaito Kodeksą ir turi labai rimtų abejonių, ar apskritai šalyje kas nors gali rimtai dirbti. Jeigu mes pats nežinome, kas galima ir kas ne, tai kaip tai gali žinoti užsienietis“, – kalbėjo T. Davulis.
Žinių radijo inf.
Peržiūrėti laidos įrašą: http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2015/02/18/atviras-pokalbis/42070
