Begalinis valdžios troškimas didinti minimalųjį mėnesinį atlygį (MMA) kelia vis didesnį susirūpinimą. Per aukštai iškeltas MMA yra prastas sprendimas.
Žinoma, visa ekonomika nesugrius, nes MMA moka tik maža dalis įmonių. Didelėms įmonėms ar įmonėms, gaminančioms aukštos pridėtinės vertės produktus, MMA kėlimas nėra svarbus – jos jau seniai moka daug daugiau nei MMA. Bet nedidelėms įmonėms, įdarbinčioms daug nekvalifikuotų darbuotojų, tai yra rimtas smūgis.
Sovietinės pinigų maišų paieškos
Kai įmonės tampa nepajėgios mokėti iškelto MMA, jos priima vieną iš žemiau įvardytų sprendimų. Pirma, mažina kitas išlaidas, pvz., investicijas, taip „suvalgydamos“ aukštesnius atlyginimus ateityje. Arba, antra, ieško, kaip pakeisti darbuotojus mašinomis. Savitarnos kasos čia yra geras pavyzdys – vietoje 4-5 kasininkių užtenka vienos.
Trečia, įdarbina darbuotojus nepilną darbo dieną. Tai, beje, atsispindi ir oficialioje statistikoje. Visoje ekonomikoje dirbančiųjų nepilną darbo dieną mažėja. Tačiau tarp gaunančių MMA dirbančiųjų nepilną darbo dieną skaičius – auga. Nuo 2012 m. gaunančių MMA ir dirbančių nepilną darbo dieną padaugėjo net dešimtadaliu.
O ko įmonės tikrai neketina daryti?
Tai nueiti į direktoriaus kabinetą, atsirišti maišą pinigų ir padalinti juos uždirbantiems MMA. Kodėl? Nes tokie scenarijai įmanomi tik vaizduotėje tų, kurie priima sprendimus didinti MMA. Vaizdiniai apie direktorių kabinetuose pūpsančius maišus pinigų, sukauptų iš nusavintos darbuotojų sukurtos pridėtinės vertės, yra sovietmečio ideologijos liekana. Nesvarbu, kad kartais įvyniota į modernų popierėlį. Pinigų maišų paprasčiausiai nėra. O pelningos įmonės jau seniai moka daugiau nei MMA.
Jei vis dėlto manote, kad verslas MMA moka tik iš godumo ar amoralumo, atsakykite sau į paprastą klausimą. Kodėl labai panaši dalis darbuotojų valstybiniame sektoriuje irgi gauna tik MMA?
Jei dėl to, kad trūksta pinigų, tai kodėl manote, kad pinigų negali trūkti privačiame versle? Kur, beje, skirtingai nuo valstybinio sektoriaus, norint turėti pinigų, reikia kažką gerai pagaminti, įtikinti vartotoją, kad šis pirktų ir, sėkmės atveju, dar susimokėti mokesčius?
Jei imsitės postringauti, neva mums nereikia tokio verslo, kuris išgali mokėti tik MMA, atsakykite sau į kitus du klausimus. Kas geriau – MMA privačiame sektoriuje ar bedarbio pašalpa? Arba į antrą – kodėl tada toleruojate valstybinį sektorių, mokantį MMA? Nes tiek bedarbio pašalpa, tiek MMA valstybiniame sektoriuje yra mokama iš mokesčių, kuriuos suneša privatus sektorius.
MMA – kiekvienam pagal poreikius?
Vienas iš rimtesnių argumentų, kurį turi MMA šalininkai – už MMA neįmanoma pragyventi. Taip, ginčytis su tuo būtų sunku. Bet MMA nėra ir niekada nebuvo pinigų suma, reikalinga pragyvenimui. Jei priimtume mintį, kad MMA turi būti toks, už kurį įmanoma pragyventi, tada reikėtų žengti ir kitą logišką žingsnį. Vienišai motinai su dviem vaikais MMA turėtų būti didesnis. Vienišam vyriškiui – mažesnis.
Jei šią „MMA pagal poreikius“ mintį vystytume ir toliau, tada reikėtų įvertinti, kur žmogus gyvena – mieste ar kaime. Ar turi nuosavą būstą, ar nuomojasi ir t.t. Galų gale prieitume prie išvados, kad kiekvienam žmogui reikia nustatyti individualų MMA – pagal jo poreikius. Tada paklauskite savęs, ar norėtumėte dirbti tokiame darbe, kur jūsų atlyginimo dydis priklausytų nuo poreikių. Kur, pvz., jūsų kolega uždirbtų dvigubai daugiau už jus tik todėl, kad turi daugiau vaikų?
MMA ir VDU
Dar vienas argumentas – MMA kitose šalyse didesnis. Čia ne tiek argumentas, kiek faktinė aplinkybė, bet panagrinėkime ir ją.
Pirma, reikia sutikti, kad lyginti nominalų MMA tarp šalių yra bergždžias užsiėmimas. Nes šalyse skiriasi ne tik MMA, bet ir kainos ar vidutinis atlyginimas. Be to, aklai perkėlus kitos šalies MMA į Lietuvą, labai lengva sukurti ekonominę katastrofą. Pakelkime MMA iki 1000 eurų ir turėsime minias bedarbių.
Todėl priimta yra lyginti ne MMA, o MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykį. Kuo šis skaičius didesnis, tuo labiau MMA yra užkeltas ne pagal šalies galimybes. Kokioje šalyje MMA ir VDU santykis bene didžiausias? Vienas pavyzdys – Graikijoje apie 50 proc. Lietuvoje – apie 46 proc. Nejaugi tikrai norime aplenkti Graikiją šiuo rodikliu?
Pasiklydus tarp skaičių
Nors ir minėjau, kad nuogus skaičius lyginti beprasmiška, vis dėlto ir jie reikalauja komentaro. Net ir teisingai palyginti MMA tarp šalių yra sudėtinga. Pirma, Švedija, Danija ir dar 4 kitos ES šalys net neturi valdžios nustatomo nacionalinio MMA. Ilgą laiką jo neturėjo ir Vokietija.
Antra, MMA statistiką iškreipia mokesčių skaičiavimo skirtumai. Jei MMA yra 325 eurai, tai „į rankas“ žmogus gauna 270 eurų, o darbo vietos kaina yra 426 eurai. Į tarptautinę statistiką (kurią mėgstama cituoti ir piktintis) įeina ne 426 eurai, o 325 eurai. Kodėl? Oficialiai laikoma, kad dalį mokesčių sumoka darbdavys (nors ir taip aišku, kad realybėje tai yra darbuotojo mokesčiai).
Taigi, perkėlus „darbdavio“ mokesčius darbuotojui, oficialus MMA šoktelėtų trečdaliu – nuo 325 iki 426 eurų. Oficiali statistika smarkiai pagerėtų, nors realybėje žmogui niekas nepasikeistų – „į rankas“ jis gautų tiek pat, kiek ir anksčiau – 270 eurų.
Lietuvoje MMA „į rankas“ yra 270 eurų, bet darbuotojas kainuoja 426 eurus. Žiūrint buhalteriškai, 101 eurą mokesčių sumoka darbdavys, 55 eurus – darbuotojas. Kitose ES šalyse šis buhalterinis pasiskirstymas yra lygesnis, t.y. darbuotojas sumoka didesnę mokesčių dalį nei darbdavys. Todėl oficialioje statistikoje Lietuvos MMA ir VDU atrodo apie dešimtadaliu mažesni.
Žinoma, nepaisant to, reikia pripažinti, kad vakaruose tiek MMA, tiek VDU yra aukštesni nei Lietuvoje, bet tuos skirtumus jau lemia visai kitos priežastys, pvz., pritrauktų investicijų kiekis ir pan.
Politikų apetitas kyla
MMA fetišizavimas – nieko gero. Valstybės politika, atvirkščiai, turėtų siekti, kad MMA gautų kuo mažiau žmonių. Nė vienoje šalyje niekas iš MMA gerai negyvena. MMA yra pirmas laiptelis į darbo rinką pakliūti norintiems naujiems, jauniems, persikvalifikavusiems, imigravusiems ir pan. Šį laiptelį užkėlus per aukštai, šie žmonės į darbo rinką net nepateks.
Na, o tiems, kurie mano, kad, MMA pakėlus truputį ar „protingai“, politikų noras didinti MMA atslūgs, – atsipeikėkite. Nuo 2012 m. MMA išaugo jau 40 proc. (nuo 800 litų iki 1122 litų).
Noras didinti MMA – neatslūgo. 2012-aisias visi juokėsi iš šūkio „MMA – 1509 litų!“. Praeitą savaitę Seimo partijos už tai nubalsavo (įskaitant, beje, ir pusę konservatorių). Politikų apetitas kyla bevalgant. Ypač kai jie dalina ne savo, o kitų pinigus.
