Estiškas pelno apmokestinimo modelis, kai apmokestinamas tik dividendais paskirstomas pelnas, triumfuojančiai žengia į kaimynines šalis. Dar 2000 m. jis įgyvendintas Estijoje, 2018 m. – Latvijoje ir štai dabar, kiek modifikuotas – Lenkijoje. Įdomiausia, kad įstatymui pritarė tiek pozicija, tiek ir opozicija. Opozicija netgi paankstino įstatymo įsigaliojimo terminą – ką tik priimtas įstatymas įsigalios jau nuo sausio. Skubėta taip, kad prezidentas A. Duda pasirašė įstatymą jo priėmimo dieną, o tai buvo šeštadienis.
Pagrindiniu visuotinio susitarimo ir skubos motyvu buvo troškimas padidinti investicijas ir šalies konkurencingumą. Pamatęs, kad nepaisant visų pastangų, Lenkija pagal investicijų lygį užima vieną žemiausių vietų Europos Sąjungoje, šalies Ministras Pirmininkas M. Morawiecki nutarė sekti estišku pelno apmokestinimo modeliu. Po plačių debatų pozicija ir opozicija sutarė, kad jei priešingu atveju jų darbo našumas ir įmonių konkurencingumas ir toliau atsiliks nuo Vakarų ir bus palaikomi tik pigios darbo jėgos. Kitaip tariant, kad žmonės bus pasmerkti nuolat dirbti už daug mažesnį atlyginimą negu jų Vakarų kolegos.
Investicijų poreikis mums ir kaimynėms
Iš tiesų darbo našumo, o taip pat ir investicijų skirtumai mūsų kraštuose ir Vakaruose vis dar yra neįtikėtinai dideli. Pagal grynojo kapitalo kiekį, kuris parodo sukauptas įmonių ir viešojo sektoriaus investicijas į ilgalaikį turtą, tenkantį vienam dirbančiajam, 2019 m. Lenkija atsiliko nuo Norvegijos septynis kartus, o Lietuva vos vos mažiau. Estija pagal tą patį rodiklį atrodo beveik dukart geriau, negu Lenkija. Tai padeda suprasti Lenkijos vadovų pasiryžimą, kita vertus, toks didelis atotrūkis tuo pačiu parodo ir didelį mūsų ekonomikų potencialą. Auginti našumą yra kur, o tai darydami auginsime ir algas.
Kodėl Lenkijos valdžia pasirinko būtent pelno mokesčio reformą kaip pagrindinę priemonę pasiekti aukštesnių investicijų ir didinti darbo našumui? Ne paslaptis, kad Centrinėje ir Rytų Europoje kredito pasiekiamumas stipriai atsilieka nuo Vakarų ekonomikų. Lietuvoje jis yra vienas žemiausių. Smulkių ir vidutinių įmonių apklausoje Lietuvos įmonės nurodo, kad kredito pasiekiamumas yra joms viena didžiausių problemų (Europos Komisija, 2020). Vadinasi, įmonių nuosavos lėšos, o pirmiausia – pelnas, yra pagrindinis investicijų šaltinis. Užuot skatinę investicijas fragmentuotomis ir sunkiai administruojamomis lengvatomis, kurių iki šiol lenkai turėjo sočiai, šį kartą jie pasirinko tiesesnį kelią.
Adaptacijos laikotarpis Lenkijoje
Tiesa, pereinamajam laikotarpiui lenkai padarė kompromisą. „Estišką“, kaip jie vadina, modelį galės laisvai pasirinkti (arba likti prie seno) visos smulkios ir vidutinės, o tai Lenkijos mastu – iki 100 mln. zlotų (22 mln. eurų) apyvartą turinčios įmonės. Mūsų masteliais tai neatrodo mažai. Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvoje pelno mokesčio lengvata taikoma iki 300 tūkst. eurų apyvartos smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Reikia pabrėžti, kad lengvata ir neapmokestinimas yra du skirtingi dalykai. Tiesa, Lenkijoje yra reikalavimų ir įmonių nuosavybės struktūrai: naujas modelis kol kas bus neprieinamas holdingams, finansinėms institucijoms, bankams. Tuo pačiu kompromisas užtikrina nedidelius biudžeto praradimus. Apskaičiuota, kad net 90 proc. visų Lenkijos įmonių galės pereiti prie naujo pelno apmokestinimo modelio, nes tokių įmonių yra daugiausia, o jų mokamas pelno mokestis sudaro tik 25 proc. visų pelno mokesčio biudžeto įplaukų. Valdžia planuoja, kad jei eksperimentas pasiteisins, vis daugiau įmonių galės pereiti prie šio modelio, o ateity bet kokie apribojimai bus nuimti.
Estiško modelio žavesys ir paprastumas
Estų mokesčių sistema pasaulyje patraukliai pristatoma kaip 20/20/20. Pelno, pajamų mokesčio ir PVM tarifai yra vienodo lygio.
Kuo gi estiškas pelno mokestis toks patrauklus? Jo esmė ta, kad naikinamas dvigubas pelno apmokestinimas, pereinama prie pelno apmokestinimo tik jo paskirstymo momentu, tai yra tik išmokant dividendus. Tai reiškia, kad įmonei nebereikia lygiagrečiai vesti fiskalinės pelno apskaitos. Nebėra sąnaudų pripažinimo tvarkos. Tiesa, ją pakeičia išbaigtas sąrašas išmokų, kurios arba yra prilyginamos dividendams ir todėl turi būti apmokestinamos GPM, arba yra prilyginamos darbuotojų ir kitų fizinių asmenų gautai naudai. Tuomet tos išmokos bus apmokestinamos GPM ir „Sodros“ įmoka.
Estai pabrėžia, kad šis modelis ypač pasiteisino krizių ir pandemijos atveju, nes įmonės turėjo sukauptų rezervų iš kurių galėjo amortizuoti laikinus pajamų ir veiklos praradimus. Valstybei prireikė kur kas mažesnio įsikišimo į įmonių veiklą. Natūrali finansų srautų tėkmė Estijos įmonėse nėra nutraukiama poreikio mokėti avansinį pelno mokestį, nebėra ir nuostolių perkėlimo į kitus laikotarpius klausimo (pas mus jis kitais metais iškils visu aštrumu).
Investicijomis Estija lenkia Lietuvą net kelis kartus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2020 m. II ketvirtyje sukauptos tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui Estijoje siekė – 19 099 eurų, o Lietuvoje – 6 678 eurų. Darbo našumas Estijoje nuo 2010 m. iki 2020 m. išaugo net dvigubai, kartu augo atlyginimai, tuo pačiu ir surinktos pajamos į biudžetą iš GPM, vartojimo mokesčių. Pavyzdžiui, 2000 m. surinktos lėšos į biudžetą iš GPM Estijoje siekė 421 mln. eurų, 2010 m. – 776 mln. eurų, o 2018 m. – 1 411 mln. eurų, nors mokesčio tarifas nuo 2004 m. buvo nuosekliai mažinamas, kol pasiekė 20 proc. lygį.
Taigi baimė prarasti biudžeto įplaukas, sekant estišku modeliu, yra nepagrįsta. Atvirkščiai, kaimynų modelis leidžia pasiekti tą biudžeto surinkimo ir perskirstymo tikslą, apie kurį kalba visos Lietuvos partijos. Paprasti, žemi ir vienodi mokesčiai leido estams padidinti bendrą perskirstymą, kurio augimą Lietuvos valdžia taip siekia: kai pas mus norima atsiplėšti nuo 30 proc. ir svajojama apie 35 proc., Estija jau pasiekė 38 proc. Ir planuoja šoktelti iki 40 proc. perskirstymo.
Estiška sistema iš tiesų – lietuviška?
Neatsitiktinai Estija jau keleri metai pirmauja pasaulio mokesčių konkurencingumo indekse. Estiškas pelno apmokestinimas turi autentiškų lietuviškų šaknų ir galėjo būti pasaulyje žinomas kaip „lietuviškas“. Dar prieš 25-erius metus LLRI pristatė mūsų subrandintą supratimą: būtina atsisakyti dvigubo pelno apmokestinimo, pereinant vien prie paskirstyto pelno, t.y. dividendų apmokestinimo. Tuometinė valdžia patikėjo idėja ir ėmėsi dalinio šio modelio taikymo. Buvo pradėta nuo nulinio tarifo visam reinvestuotam pelnui. Čia skirtumas tarp mūsų ir estiško modelio tas, kad vis dar liko fiskalinė apskaita, sąnaudų pripažinimo tvarka, o investicijų apibrėžimas buvo ribotas. Tačiau ir šis dalinis modelis, įgyvendintas 1997 m. bei galiojęs iki 2002 m., davė neįtikėtiną postūmį Lietuvos technologiniam atsinaujinimui, investicijoms, plėtrai. Naujas požiūris į pelno apmokestinimą tiek paplito Lietuvoje, kad jau 2000 m. Vyriausybės programoje buvo įrašytas perėjimas vien tik prie dividendų apmokestinimo.
Vis dėl to kai prieš 20 metų estai, su niekuo nepasitarę, įgyvendino radikalią pelno mokesčio reformą, mūsų Vyriausybė gavusi ES perspėjimą, kad galbūt šis žingsnis gali sukliudyti stojimui į ES, atsitraukė nuo savo planų ir 2002 m. net reinvestuoto pelno nulinis tarifas buvo panaikintas.
Estai tuo metu jau pradėjo skinti pirmuosius reformos vaisius. Biudžeto pajamų dinamika rodo, kad būtent nuo 2002-2003 m. biudžeto pajamos iš pelno mokesčio ir kitų mokesčių pradėjo augti. Kaimynai buvo tokie drąsus, kad drauge su reforma buvo numatę ir laipsnišką pelno mokesčio tarifo mažėjimą – nuo 25 proc. jis kasmet buvo mažinamas vienu procentu, kol pasiekė dabartinį 20 proc. tarifą.
Ši priemonė ir vėl yra valdančiosios koalicijos sutartyje. ES neprieštarauja tokio modelio įgyvendinimui, o Lenkijos posūkis traktuojamas kaip lūžis mokesčių istorijoje.
Tad laiko klausimas, kuri iš Centrinės ir Rytų Europos šalių pirmoji paseks Lenkijos pavyzdžiu.
