Nedarbo spąstai šiandien gresia ne tik netekusiems darbo ar patekusiems į priverstinę prastovą, bet netgi tiems, kurie apsčiai turi darbo, rinkų, užsakymų. Pavasarį įvestos subsidijos už prastovas anuomet sukėlė abejonių dėl taikomo modelio ir dėl to, ar tikslinga šias subsidijas skirti per darbdavius. Prisiminkime – darbdaviai buvo paversti santykių su valstybės institucijomis įkaitais, turėjo pildyti įvairiausius dokumentus, reikalavimus, kriterijai keitėsi, pinigai buvo valdžios pervedami su dideliu vėlavimu, o tuo metu darbuotojai laukė pažadėto atlyginimo.
Per antrąją pandemijos bangą atnaujintos subsidijos turi papildomos rizikos. Jos ne tik padaro darbdavį darbuotojų ir valdžios tarpininku, kuriam krenta visi nepasitenkinimai ir įtampos. Jos sukurtos tik vienai situacijai – apsaugoti žmones nuo bedarbystės. Šiandien ryškėja kita ekonomikos problema: veikiančioms įmonėms jau ima trūkti darbo jėgos. Žmonės serga, jų kolegos turi saviizoliuotis, pamainas reikia organizuoti taip, kad kontaktai būtų minimalūs, o visa tai reiškia papildomų žmonių poreikį. O surasti papildomų žmonių nėra lengva.
Dalis bedarbių, kaip rodo tikrovė, ieško ne tiek darbo, kiek pašalpų. Prarasti bedarbio ar darbo ieškančiojo statusą vardan to, kad įsidarbintum, juolab tik laikinai, žmonių nevilioja. Nedarbo spąstai Lietuvoje, dar ir iki laikinosios darbo paieškas išmokos įvedimo šių metų gegužę, buvo vieni didžiausių Europos Sąjungoje. 2019 metų Eurostat duomenimis Lietuvoje nedarbo išmokos vidutiniškai sudarė beveik 88 proc. atlyginimo, kurį įsidarbinęs žmogus galėtų uždirbti. Jie pavojingiausi dirbantiesiems už minimalią mėnesinę algą: įsidarbinę, jie gautų tik keliasdešimt eurų daugiau negu būdami bedarbiais, tačiau prarastų laisvalaikį, galimybe rūpintis vaikais, šeimos ūkiu ar užsiimti kita veikla. Taigi įsidarbinimas jam nebėra siekiamybė.
Kita potenciali darbo rinkos dalis dabar bus įstrigę subsidijose, nes dirba įmonėse, kurių veikla sustabdyta dėl karantino arba stipriai krenta darbų apimtys. Dabar tai atrodo vienintelė išeitis tokioms įmonėms išgyventi pandemiją. Tačiau jau ir po pirmos bangos dalis darbdavių pripažino, kad gal verčiau ieškotų sprendimų rinkoje, negu pildytų ataskaitas ir lauktų naujos pagalbos. Ne paslaptis, kad subsidijų mokėjimai vėlavo kelias savaites ar net mėnesius, o tokiu kriziniu metu iššvaistytas brangus laikas gali reikšti žlugimą. Pirmosios bangos pamokos paprastos – į krizę reikia atsakyti veiksmu, o ne laukimu.
Matome tris visuomenės grupes – pirma, bedarbius, patekusius į nedarbo spąstus, nes įsidarbinimas neneša jiems tokios finansinės naudos, dėl kurios verta prarasti bedarbio ir darbo ieškančiojo pašalpas, antra, subsidijomis palaikomus žmones ir įmones, kurie įstrigę laikinoje prastovoje ir kuriems dirbtinai užkirstas kelias ieškoti kitų išeičių, ir, trečia, matome įmones, kurioms gresia kitokie spąstai – nes anksčiau ar vėliau antrai bangai plintant, joms pritrūks darbo jėgos.
Kokie sprendimai įmanomi? Būtina padaryti viską, kad išjudintume darbo rinką ir užtikrintume jos mobilumą. Užimtumo įstatymas ar Darbo kodeksas tiesiogiai nedraudžia žmogui įsidarbinti kitur, kai jis yra prastovoje: kitoje darbovietėje jis galėtų dirbti kad ir visas 40 valandų per savaitę. Tačiau yra keli „bet“: pirma, žmonės bijo įsidarbinti, nes nežino, kokie bus padariniai subsidijai ir turimai darbo vietai. Antra, prastova gali būti bet kuriuo metu atšaukta ir darbuotojas privalės grįžti. Trečia, prastova tęsiasi tol, kol yra paskelbtas karantinas ar ekstremalioji situacija.
Užtikrinti didesnį darbo jėgos mobilumą ir tinkamesnę darbuotojo apsaugą padėtų leidimas pačiam prastovą paskelbusiam darbdaviui laikinai įdarbinti savo darbuotojus kitoje įstaigoje. Tokiu atveju pradinis darbdavys tiksliai žinotų laikotarpį, per kurį jis negalės suteikti darbo (arba aptartų su kitu darbdaviu sutarties pasibaigimo sąlygas), ir darbuotojai būtų aprūpinti darbu ir saugūs, kad po krizės grįš į savo darbovietę. Įstatymus, kurie buvo pritaikyti totaliai gresiančiam nedarbui, reikia skubiai taisyti, kad atitiktų ir situaciją, kai vienur darbo nėra, o kitur yra, kad darbuotojai ir darbdaviai netaptų tiek priklausomi nuo subsidijų, jog prarastų bet kokią pokyčio galimybę.
Deja, šiandien visi yra įstatymo surakinti. Jeigu darbdavys rastų savo darbuotojams kitą (kad ir laikiną) darbą, prarastų subsidiją darbo užmokesčiui. Be to, jis privalėtų registruotis kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, atitikti specialius kriterijus, tad atsiremtų į biurokratines kliūtis. Štai, kiek spąstų paspęsta ne tik subsidijų siekiantiems darbdaviams, bet ir visai ekonomikai. Dėl kelių įstatymo leidėjo neapdairumų visa ekonomika gali būti surakinta. Ir ką tuomet turės veikti darbdaviai, stokojantys darbuotojų? Mažinti gamybą, taigi gerovės kūrimą? O gal ir patys skelbs prastovą ir lauks valstybės pagalbos?
Akivaizdu, kad prastovų subsidijos neatsitiktinai „prašauna“ pro šalį ir neatitinka laikmečio. Reikia ieškoti kitų būdų spręsti karantino sukeltas problemas. Subsidijas už prastovas (kaip ir kitas panašias pagalbos priemones) tikslinga keisti proporcingomis kompensacijomis už nuosavybės teisių suvaržymus, kaip Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlė dar pirmosios bangos metu. Tokiu būdu santykiai tarp žmonių, įmonių ir valstybės pasidarytų skaidrūs, ir kompensacija būtų mokama, kaip tam tikra proporcinga pajamų dalis. Žmonės ir įmonės gautų ne išmaldą, bet deramą atlygį, saugumą ir laisvę kuo greičiau atsiliepti į krizę veiksmu. Žinoma, tam, kad neįneštume daugiau neapibrėžtumo, galima palikti įmonėms jau įsivažiavusias prastovų subsidijas, tiesiog suteikiant mobilumo galimybes.
Užsienio šalys turi įvairių modelių kaip žmogui mokamos subsidijos gali būti derinamos su laikinu įsidarbinimu. Tiek žmonės asmeniškai, tiek ir jų darbdaviai gali sudaryti sutartis dėl laikino darbuotojų paskolinimo ar perkėlimo į kitą įmonę. Pavyzdžiui, JAV (Indianos valstijoje) žmogus gali gauti kompensaciją už 27 prastovų savaites. Tuo metu jis gali turėti laikiną darbą, jei tas darbas neviršija pusės jo įprastų pajamų, subsidijos mokamos toliau. Jei vis dėlto viršija, tą savaitę žmogus prašo išskaičiuoti iš jam skirtų prastovų savaičių. Tokiu būdu pandemijai tęsiantis jis vėliau galės pasinaudoti valstybės globa, o tuo metu kai darbo yra, jis to darbo nevengs, nesišalins.
Man, žinoma, gali papriekaištauti, kad tokiu būdu visi ims „suktis“. To ir reikia, gerovę reikia kurti, ir ypač sunkiu krizės metu. Individualiai dirbantiems žmonėms irgi reikia leisti ieškoti naujų veiklų ir neatimti iš jų gautų kompensacijų dėl to, kad užsidirba bent vieną eurą papildomai. Kitaip tas euras arba neuždirbamas, arba lieka šešėlyje. 2020 metų Užimtumo tarnybos duomenimis rugsėjį laisvų darbo vietų skaičius buvo rekordinis ir siekė 14 888, spalį – 11 858, o bedarbių skaičius paskutiniais duomenimis išaugo iki 256 786. Todėl itin svarbu efektyviai panaikinti sienas, skiriančias potencialius darbuotojus nuo darbdavių. Visiems padėtų ir kita paprasta, pribrendusi priemonė: paversti laikinąsias darbo ieškančiųjų pašalpas premijomis už darbo suradimą, tai yra apdovanoti už rezultatą, o ne už procesą.
Laikas pataisyti užimtumo įstatymus taip, kad vieni nebūtų įkalinti nedarbo spąstuose, kiti netaptų priklausomi nuo prastovų subsidijų, o treti nenukentėtų nuo darbuotojų stokos, nors darbo yra per akis. Reikia prisiminti, kad visuose trijuose spąstuose gerovė nėra kuriama, tad jos kūrėjus reikia išlaisvinti.
