Dar Vyriausybės programoje buvo įvardyti du prioritetiniai darbai – skurdo mažinimas ir verslo sąlygų gerinimas. Tikslai puikūs, bet bėda, kad valdžia juos mato kaip nesusijusius reiškinius. Nenorima pripažinti, jog pagrindinis įrankis kovojant su skurdu ir yra sąlygų žmonėms dirbti bei užsidirbti sudarymas. To nesuvokimas veda prie iniciatyvų, kurios tik atitolina skurdo problemos sprendimą. Taip pat būtina suprasti, kad bandymas „atimti ir padalyti“ daugiau gerovės ir daugiau teisingumo nesukurs. Jei tokia politika būtų pasitvirtinusi, Venesuela nebūtų atsidūrusi prie bedugnės krašto.
Tokio supratimo trūkumą iliustruoja Vyriausybės rudens darbai – siūloma didinti socialinių programų išlaidas ir mokesčius. O verslo sąlygas gerinančių iniciatyvų reikia ieškoti su žiburiu. Jos pasimeta tarp planų, dvelkiančių dar didesniu reguliavimu: „gerinti vartotojų interesų apsaugą“, „sustiprinti rinkos priežiūros institucijų įgaliojimus“. Paprastai tariant, kol valdžia trukdys užsiimti kūryba ir verslu, žmonės geriau negyvens. Kova su skurdu bus kova su pasekmėmis, o ne su priežastimis.
Pažvelkime į Lietuvą. Skirtingas šalies regionų gyvenimo lygis ir gyventojų atlyginimų skirtumai priklauso nuo regionus pasiekiančių investicijų bei ten įsikūrusių verslininkų gausos. Taip pat yra ir pasaulyje – valstybės, kuriose uždarbis didelis, pasižymi tuo, kad pritraukia daug ir užsienio, ir savo šalies verslių žmonių. Jei pripažintume, jog verslo sąlygų gerinimas – pagrindinė kovos su skurdu priemonė, Vyriausybės darbų planuose neliktų mokesčių didinimo, net jeigu jis įvilktas į verslo sąlygų suvienodinimo ar kovos su šešėliu drabužį.
Pavyzdžiui, šiuo metu turint verslo liudijimą, nesteigiant įmonės, galima gauti iki 45 tūkst. eurų pajamų per metus. Ar Vyriausybės pasiūlymas iki 20 tūkst. eurų mažinti apyvartos ribą, kurią peržengus nevalia prašyti verslo liudijimo, yra sąlygų pagerinimas? Reikia turėti omenyje, kad tie „20 tūkst. eurų“ per metus (arba 1666 eurai per mėnesį) – ne žmogaus pelnas, o tik jo pajamos, gautos pardavus prekes ar paslaugas. Dalį tų lėšų dar būtina skirti transportui, degalams, darbo drabužiams, įrankiams įsigyti, taip pat kas mėnesį sumokėti 132 eurų „Sodros“ ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Verslininkams, ypač pradedantiems veikti savarankiškai, labai svarbus dalykas yra taisyklių aiškumas ir stabilumas. Vos ne kiekvienais metais kartu su biudžetu pateikiami mokesčių didinimo pasiūlymai sukelia daug maišaties mokesčių mokėtojams. Dažniausiai galutinės batalijos Seime baigiasi prieš pat Kalėdas, o nuo sausio 1-osios jau turime mokėti naujus didesnius mokesčiais. Regis, šiemet bus taip pat.
Tai apsunkinus 10 tūkst. gyventojų (dešimtadalio turinčiųjų verslo liudijimus) veiklos sąlygas, bet nei skurdo, nei nelygybės problemos neišspręs. Juk nemažai žmonių imasi veiklos pagal verslo liudijimą tada, kai neranda darbo arba nori užsidirbti daugiau. Niekaip nepadės ir nuolatiniai šūkiai, kad turtingieji privalo atiduoti dar daugiau. Tai veda prie tokių absurdiškų dalykų, kai turtingais siūloma laikyti vos ne visus aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus.
Štai kad ir neseniai Seime įregistruota progresinių mokesčių idėja – didesnį gyventojų pajamų mokestį esą turėtų mokėti tie, kurie uždirba per 1260 eurų „į rankas“. Jau dabar darbuotojai, gaunantys 1000 ir daugiau eurų „į rankas“ (deja, tokių žmonių yra tik šeštadalis), suneša apie pusę gyventojų pajamų mokesčio lėšų. Per mažai?
Svarbiausia – kokią žinią teikdami tokius pasiūlymus ir planus siunčiame kuriantiesiems verslą ir darbo vietas, taip pat aukšto lygio specialistams, kurie paklausūs tarptautinėse rinkose? Ar jiems yra čia vietos?
Ir tai dar ne viskas. Pavyzdžiui, ką reiškia didinamas nekilnojamojo turto (NT) mokestis už brangesnį turtą? Tokių pasiūlymų – ne vienas. Pagal Vyriausybės planą, didelės vertės NT turintys asmenys per 50 metų, galima sakyti, padovanos antrą tokį patį NT objektą valstybei.
Traukiamas vežimas važiuoja tik viena kryptimi. Taip turėtų elgtis ir valdžia – su skurdo problemomis kovoti ne kurdama demotyvuojančią sistemą, bet, priešingai, sudarydama žmonėms sąlygas susikurti gerovę patiems. O socialinė parama turi būti efektyvi ir tikslinga, nukreipta tik labiausiai jos stokojantiesiems.
