Kandidatų į Prezidentus debatų ekonomikos tema vertinimas:
Beklausant šių debatų buvo galima suabejoti tuo, kurioje šalyje šie prezidento rinkimai įvyks. Kandidatai vienas su kitu rungtyniavo, kaip įgyvendinti Lietuvoje socialistinę politiką, tik kartais nedrąsiai pasisakydami už rinkos ekonomikos sprendimus ir žmones, kuriančius privačiame sektoriuje. Labai neramu, kad visi kandidatai linkę sukti laiką atgal, nes jau atrodė, kad šiandien net nebe diskusija – verslas turi būti privatus.
Norima kištis į verslą, nors valstybė, kaip rodo patirtis, pati yra blogiausia verslininkė. Įsivaizduojama, kad privačiame versle dirba kažkokie pabaisos, o jau valdiškų įmonių vadovai tai tikrai garantuos ir dividendų grąžą, ir socialines paslaugas, ir mažiausias kainas… Vos vienas kandidatas paminėjo, kad būtina formuoti teigiamą požiūrį į verslą ir verslininkus.
Kartais kandidatai kalbėdavo nejausdami tarptautinio konteksto – ypač kaimyninių šalių. Negalvoja apie tai, kaip atrodysime su dideliais kapitalo mokesčiais šalia kaimynų ir nesibodėdami kalba apie didesnius mokesčius verslui.
Visi kalba apie investicijų pritraukimą, tačiau tuo pačiu – apie didesnius, progresinius mokesčius, net apie tai, kad valstybė turi daugiau dalyvauti versle. Tikslai prasilenkia su tuo, ką konkrečiai ketinama daryti. Tokia politika yra ne investicijų pritraukimo, o baidymo. Jei šių debatų klausytų užsienio investuotojai, vargu, ar kuris beateitų į Lietuvą.
Daugelis kandidatų kaip savo tikslą minėjo apie atskirties mažinimą. Deja, jų nuomone, sprendimas vienintelis – didesnis perskirstymas, didesni mokesčiai. Nesistengiama pasigilinti, kurių jau dabar priimtų valdžios sprendimų pasekmės kuria atskirtį: nekokybiška valstybinė švietimo sistema, nepotizmas ir korupcija, sukurti barjerai žmogui norinčiam grįžti į darbo rinką ir pradedančiam verslininkui.
Vis buvo minimas geresnis verslo ir mokslo bendradarbiavimas ir mokslo komercializacija. Bet kokia galima valstybės rolė skatinant šį bendradarbiavimą? Kai kurie kandidatai užsiminė apie didesnį skaidrumą (pavyzdžiui, Ingrida Šimonytė), neefektyviai naudojamas lėšas mokslui (Saulius Skvernelis), bet trūksta aiškesnės ir nuoseklesnės vizijos.
Apibendrinus, tenka pastebėti, kad nors debatai vyko apie verslą, ekonomiką, regionus, o kandidatai vis tiek kalba ne apie tai, kaip įgalinti verslą ir privačią iniciatyvą, o kaip pinigų padalinti – Lietuvos mokesčių mokėtojų arba europinių.
Nei vienas kandidatas diskusijos metu nepaminėjo mokesčių mokėtojų ir jų padėties gerinimo, o tik dalino jų sunešamus pinigus. Ir vis reikalavo sunešti daugiau. Jei vertintume Lietuvos ateitį pagal kandidatų pasisakymus – nesulauksime nei vienos sisteminės reformos, kuri mažintų valstybes išlaidas ir lengvintų mokesčių mokėtojų naštą.
Kandidatai neturėjo nuoseklios ir aiškios vizijos, kaip sudaryti sąlygas regionų gyvybingumui. Nei vieno regiono ateitis nebus tvari, jei bus pasikliaunama vien ES fondais ir perskirstymu iš didžiųjų miestų. Buvo minimas didesnis savivaldybių savarankiškumas, bet kaip jis bus įgyvendinamas – nepateikta atsakymų.
Visi nori reguliuoti rinką, nacionalizuoti įmones ir pan, bet kai tik pasisuka kalba apie tai, kaip regionus gaivinti, iškart šaukiamasi verslo, ypač smulkaus. Nors MMA didinimas ir kiti reguliavimai, kuriuos siūlė kai kurie kandidatai, skaudžiausiai smulkųjį verslininką ir paliečia.
Kandidatai kupini paradoksų – jie nori kad verslas kurtų darbo vietas, bet jei tik išaugs smulkiojo verslo kelnes, tada jau reikia jį reguliuoti, konkuruoti su juo ir ar net nacionalizuoti.
Apie atskirus kandidatus:
Ingrida Šimonytė. Gerai, kad ji nebijo ateities technologinių pokyčių ir kuria viziją, kaip joje gyventi, o ne sukti laiką atgal. Nemanipuliuoja žmonių emocijomis, kad štai robotai tuoj atims visų darbus. Gerai pastebėjo, kad švietimas turi būti orientuotas į realius poreikius. Taip pat atkreipė dėmesį, kad savivaldybės vykdo veiklas, kurių neturėtų, o tai yra mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Tiesa, gaila, kad nemato mokesčių mažinimo galimybės ir naudos. Nepateikė ir verslo sąlygų gerinimo pasiūlymų – ar tikrai nemato, ką dar be piniginės paramos galėtų nuveikti valdžia?
Gitano Nausėdos pasisakymuose pritrūko nuoseklumo. Gerai, kad kandidatas į Prezidentus kalba apie naujų rinkų eksportui paiešką, investicijų pritraukimą, tačiau, neaišku kaip jis tai darytų, nes kalbėjo apie spaudimą verslui ir MMA kėlimą, didesnius nekilnojamojo turto, kapitalo mokesčius.
Saulius Skvernelis. Gerai, kad kalba apie verslo sąlygų gerinimą, biurokratinės naštos mažinimą, tvarią mokesčių sistemą. Tai iš tikrųjų svarbu siekiant ekonomikos augimo, investicijų pritraukimo. Tiesa, kai diskusija pakrypo apie valdiškus verslus, liūdna buvo girdėti norą giliau nerti į valdiškus verslus, – premjeras sako, kad turi veikti daugiau savivaldybių valdomų įmonių. Ką tik STT išvadoje skaitėme, kad savivaldoje yra didžiausios korupcijos rizikos.
Atmetant Valentino Mazuronio populistinę kalbėjimo manierą, reikia pripažinti, kad kandidatas, vienas iš nedaugelio, supranta valdiško verslavimo pavojus ir tai, kad savivaldybėms nereikėtų turėti savo poilsio namų ar kirpyklų. Jis taip pat vienintelis paminėjo būtinybę ugdyti pagarbą verslininkams ir pripažinti jų indėlį visuomenėje, atkreipė dėmesį, kad politikai piktnaudžiauja priešindami visuomenę su verslu. Pabrėžė biurokratijos mažinimo svarbą.
Kalbant apie V. Andriukaitį, V. Tomaševskį, N.Puteikį ir M. Puidoką, tenka pastebėti, kad jie, deja, nori sukti Lietuvą į 1990 m. ar dar labiau atgal. Neramu net klausyti, kad didžiausias tikslas – kad valdžia imtų kuo daugiau verslauti, kad reikalinga daugiau mokesčių, draudimų, kad verslas – kažkoks priešas, o darbo vietas turi kurti valdžia.
Debatus žiūrėti galima čia.
