Kovo 10-ąją prasidėjo Seimo pavasario sesija. Parlamento patvirtinta sesijos darbų programa leidžia spėti, kokios diskusijos ir sprendimai laukia šį politinį sezoną. Tarp numatytų prioritetinių klausimų yra ir strateginė diskusija dėl mokesčių bei pensijų sistemų tobulinimo.
Tačiau kokie tiksliai mokesčių pakeitimai planuojami? Vyriausybė dar tik rengia šių metų mokesčių pakeitimų paketą, ir jį gaubia gandai. Užsimenama apie socialinio draudimo įmokų sujungimą, galbūt „Sodros“ įmokų viršutinių ribų laipsnišką įvedimą, neatmetant ir progresinio gyventojų pajamų apmokestinimo galimybės. Nors, nesiūlant progresinių mokesčių, tikrai galima ir „Sodros“ įmokas sujungti, ir įmokų viršutines ribas nustatyti. Buvo garsiai pasvarstyta ir apie privalomojo sveikatos draudimo įmokos didinimą. Neramu, kokiose detalėse gali būti pasislėpęs velnias.
Pirma mokesčių didinimo grėsmė kyla iš paties Seimo – įregistruoti net trys progresinių gyventojų pajamų mokesčių pasiūlymai. Nors Vyriausybė ir nepritaria bent dviem ją pasiekusiems projektams, akcentuodama jau egzistuojantį mokesčių progresyvumą bei neigiamą poveikį Lietuvos investiciniam patrauklumui, tačiau nemaža dalis Seimo narių gali pritarti tokiam populistiniam sprendimui.
Būtų gerai, jei užuot didinusi mokesčius valdžia pirmiausia įvertintų jau padarytas klaidas ir jas taisytų. Vos ne kasdien žiniasklaidą pasiekia istorijos, kaip žmonėms atsiliepė Sodros „grindų“ įvedimas. Šis sprendimas nuskriaudė pažeidžiamiausius visuomenės narius – ne visą darbo dieną dirbančias mamas, priešpensinio amžiaus darbuotojus ar artimuosius slaugančius asmenis, kurie, dirbdami ne visą darbo dieną, šiek tiek prisidurdavo prie šeimos biudžeto arba realizuodavo savo socialinius profesinius interesus. Juk nevyriausybinėse organizacijose dažniausiai įprasta dirbti ne visu etatu arba savanoriškai. Sprendimas palietė ir verslo įmones, kuriose buvo darbuotojų, dirbančių ne visu etatu. Pavyzdžiui, laikino įdarbinimo agentūrose darbuotojų sumažėjo šimtais.
Antra grėsmė kyla dėl išlaidų didinimo poreikio. Premjeras žada, kad bus didinami atlyginimai mokytojams, medikams, išmokos už vaikus. Norėtųsi, kad tai būtų daroma ne iš padidintos mokesčių naštos, o iš vidinių resursų, pavyzdžiui, neefektyviai ir netikslingai naudojamų lėšų? Galbūt planuojama Valstybės tarnybos reforma žada mažesnes valstybės išlaidas? Vyriausybė net Valstybės tarnybos įstatymo aiškinamajame rašte nesiryžta įvardyti galimo biudžeto lėšų sutaupymo. Iki šiol nė vienai Vyriausybei to nepavyko padaryti, o kasmet augantis biudžeto lėšų poreikis visada užkraunamas ant mokesčių mokėtojų pečių.
Jau net nereikia kartoti, kaip mokesčių mokėtojus vargina toks mokestinės aplinkos nestabilumas. Nors beveik kiekviena naujos kadencijos Vyriausybė žada, kad mokesčiai nedidės, visgi juos sugebama kasmet padidinti dėl „vienodų sąlygų“, „didesnių socialinių garantijų“ ar dar kitaip „supakuojant“.
Trečia grėsmė kyla dėl neaiškių pensijų sistemos planų. Socialinės apsaugos ir darbo ministras teigė, kad ketinama atsisakyti pervedimų į pensijų fondus iš „Sodros“ biudžeto, juos pakeičiant valstybės biudžeto bei pačių gyventojų didesnėmis įmokomis. Premjeras Saulius Skvernelis yra sakęs, kad antroji pensijų kaupimo pakopa nebus naikinama. O Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas teigė, kad pertvarkant pensijų kaupimo sistemą bazinę pensiją reikėtų perkelti į valstybės biudžetą bei sujungti antrosios ir trečiosios pakopų fondus. Jis įregistravo pasiūlymą, kad gyventojų į pensijų fondus sumokėtos lėšos „Sodrai“ turi būti kompensuojamos iš valstybės biudžeto. Pastarasis sprendimas tik sustiprintų kai kurių asmenų peršamą nuostatą, jog lėšos, išskaitomos iš privačiai kaupiančiųjų pensijai darbo užmokesčio ir vėliau pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, yra ne tų asmenų mokamos įmokos, o „Sodros“ nuosavybė.
Belieka pripažinti, kad prieš 14 metų pradėta pensijų reforma, jau sulaukusi keturių esminių pakeitimų, vėl stovi prie pokyčių slenksčio. Ir tai nieko gero nežada būsimiems pensininkams. Užuot užtikrinusi stabilų ir didėjantį privatų pensijų kaupimą, kaip rekomenduoja tarptautiniai ekspertai, Lietuvos pensijų sistema vis dar įstrigusi pasenusioje demografinių iššūkių neatlaikančioje XIX amžiaus Bismarko sistemoje.
Tai tik dalis pavasario sesijos klausimų, bet jie tarsi lakmusas, parodantis, kokią kryptį renkasi šiandienos Seimas: ar didesnį žmogaus socialinio gyvenimo „įvalstybinimą“, ar ieško sprendimų, kurie pačiam žmogui leistų surasti jam tinkamiausius sprendimus užsitikrinti saugesnę dabartį ir ateitį.
