Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 15-8030 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 15-8030 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo projekto pridedamas Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisykles (toliau – Taisyklės) ir teikia savo pastabas ir pasiūlymus.
Taisyklėmis siūloma nustatyti bendruosius rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymui taikomus reikalavimus, kuriais vadovaujasi savivaldybės, rengdamos rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą metodikas.
Taisyklių tvarka sukuria teisinį neaiškumą
Rinkliavų įstatymo 2 str. numato dviejų rūšių rinkliavas. Valstybės rinkliava – privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų (toliau – institucijos), išskyrus teismus, teikiamas paslaugas. Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Šioms rinkliavoms taikomas skirtingas teisinis reguliavimas. Pagal Rinkliavų įstatymo 5 str. 1 d., valstybės rinkliava yra apskaičiuojama atsižvelgiant į paslaugos suteikimo išlaidas. Kitaip tariant, valstybės rinkliava turi būti pagrįsta sąnaudų analize. O vietinių rinkliavų dydžio nustatymo principų reglamentavimas nenurodo. Jei Taisyklės numato įmokos, t. y. kainos, nustatymą, vadinasi, jos yra skirtos kainos reguliavimui. Pagal įprastą praktiką, tai suponuotų kainos pagrindimą ne tik sąnaudomis, bet ir kapitalo grąža, ir kitais kriterijais. Galiausiai, jei įmoka yra vietinė rinkliava, tuomet, tiesiogiai taikant Rinkliavų įstatymą, rinkliavos dydis neprivalo būti pagrįstas objektyviais kriterijais, pvz., sąnaudomis ir kt.
Taisyklėse expressis verbis nenurodoma, ar rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą būtų laikomos valstybės rinkliavomis, vietos rinkliavomis ar įmoka. Dėl šios priežasties neaišku, koks Rinkliavų įstatymo reguliavimas turėtų būti taikomas. Toks teisinis neaiškumas sukels problemų, taikant tiek Rinkliavų įstatymą, tiek Taisykles.
Kartu vertinant Rinkliavų įstatymo 11 str. 8 p., kuris nurodo vietinių rinkliavų objektus ir teigia, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už <…> komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, galima manyti, kad Taisyklėse reglamentuojama rinkliava yra vietinio pobūdžio, vadinasi,įstatymiškai ji neprivalo būti pagrįsta objektyviais kriterijais. Tačiau kartu Taisyklių pavadinimas nustato ne tik rinkliavų, bet ir įmokų dydžio nustatymo taisykles. Vertinant nusistovėjusią praktiką, įmokos turėtų būti nustatomos atsižvelgiant ne tik į sąnaudas, bet ir į kitus kriterijus. Dėl to siūlome Taisyklėse tiksliai apibrėžti, kokio pobūdžio rinkliava ar įmoka tai yra.
Rinkliavos ar kitos įmokos dydžio nustatymo principai neužtikrina vartotojų interesų apsaugos
Taisyklėse kartu norint sureguliuoti ir vietines rinkliavas, ir įmokas, kurios iš esmės yra kainos, būtina didesnį dėmesį skirti vartotojų interesų apsaugai ir konkurencingumo užtikrinimui. Tokie kriterijai yra taikomi kitose ūkio šakose, kuriose pasitaiko reguliuojamų kainų, pvz., elektros energetikos sektoriuje. Elektros energetikos įstatymo 4 str. inter alia numato šio sektoriaus veiklos reguliavimo bendruosius principus:
- konkurencija tarp rinkos dalyvių;
- elektros energijos prieinamumas vartotojams už ekonomiškai pagrįstą kainą;
- socialiai pažeidžiamų vartotojų grupių teisių ir teisėtų interesų apsauga.
O Taisyklėse nurodytuose reguliavimo principuose neįvertinta nei konkurencija tarp paslaugų teikėjų, nei būtinybė užtikrinti vartotojų interesų apsaugą. Jei, kaip siūloma Taisyklėse, atliekų sektoriaus paslaugų kainos būtų reguliuojamos, būtina kartu nustatyti ir teisinius mechanizmus, kurie užtikrintų, kad bus atsižvelgiama ir į vartotojų interesus. Imantis kainų reguliavimo, būtina užtikrinti, kad vartotojai už paslaugas mokės mažiausią protingą kainą, kartu paliekant galimybę ūkio subjektams veiksmingai tarpusavyje konkuruoti.
Taisyklėse nurodytos įmokos turėtų būti traktuojamos kaip kainos, kurios turėtų būti pagrįstos. Atkreipiame dėmesį, kad rinkliavos dydžio pagrindimas vien sąnaudomis neapsaugo vartotojų nuo per aukštų kainų, prastos kokybės paslaugų ir pan. Kai kainos yra reguliuojamos tik pagal sąnaudas, kyla paskatos „išpūsti” sąnaudas ir kainas. Dėl šių priežasčių siūlome papildyti Taisykles tokiais kainų reguliavimo principais, kurie užtikrintų vartotojų interesų apsaugą ir kartu skatintų paslaugų teikėjų konkurenciją.
LLRI rekomenduoja iš esmės tobulinti Taisykles:
- apibrėžti, kokio pobūdžio rinkliava (valstybinė ar vietinė) ar įmoka bus nustatoma;
- sąnaudų nustatymo metodiką papildyti mechanizmais, užtikrinančiais vartotojų interesų apsaugą nuo nepagrįsto sąnaudų didėjimo ir nepagrįstai aukštų kainų;
- ginant vartotojus kartu užtikrinti galimybes ūkio subjektams šioje srityje konkuruoti.
