Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl Mokėjimų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. VIII-1370
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjęs Mokėjimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą Nr. VIII-1370 (toliau – Įstatymo projektas) teikia šias pastabas ir pasiūlymus. Įstatymo projekte numatytas pagrindinės mokėjimo sąskaitos reguliavimas ilgainiui turės neigiamų pasekmių ne tik mokėjimo paslaugų sektoriui, tačiau ir paslaugų gavėjams.
Dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų krepšelio kainos
Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/92/ES (toliau – Direktyva), kurią perkeliant į Lietuvos nacionalinę teisę yra parengtas Įstatymo projektas, 18 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, jog kredito įstaigos būtiniausias savybes turinčių mokėjimo sąskaitų paslaugas siūlytų nemokamai arba už pagrįstą mokestį. (Direktyvoje naudojama būtiniausias savybes turinčių mokėjimo sąskaitų sąvoka atitinka Lietuvoje naudojamą pagrindinės mokėjimo sąskaitos sąvoką).
Įstatymo projekto 59 straipsnyje numatyta, kad pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą kredito įstaigos privalo teikti už pagrįstą komisinį atlyginimą, kurio maksimalų dydį per mėnesį kiekvienais metais nustato priežiūros institucija, atsižvelgdama į šiuos kriterijus:
- gyventojų pajamų lygį;
- vidutinius per vienus metus įstaigų imamus pagrįstus komisinius atlyginimus, taikomus už su mokėjimo sąskaita susijusias paslaugas.
Ši nuostata iš esmės numato kainų reguliavimą mokėjimo sąskaitų sektoriuje. Dideliems bankams ir mokėjimo institucijoms, kurios aptarnauja daug klientų, vienos mokėjimo paslaugos ar operacijos sąnaudos yra santykinai mažesnės. Todėl kainos reguliavimas jas paveiks mažiau – jų sąnaudos galimai nebus didesnės nei reguliuojama kaina. Tačiau mažesnį skaičių klientų turinčioms kredito ar elektroninių pinigų įstaigoms ar jų filialams, veikiantiems mažesnėse vietovėse, mokėjimo paslaugų veikla, nustačius vieną reguliuojamą kainą, visiems gali tapti nuostolinga. Reguliuojama kaina gali nepadengti patiriamų sąnaudų. Tad jos arba turės būti dengiamos iš kitų paslaugų, kurios turės brangti, arba šių paslaugų teikimo įstaigos apskritai bus priverstos atsisakyti, galbūt net užsidaryti.
Padėtis, kai sąnaudos yra didesnės už reguliuojamą kainą, ilgainiui gali privesti prie koncentracijos rinkoje. Pelningai tokias paslaugas galės teikti tik daug vartotojų aptarnaujančios įstaigos, veikiančios didesniuose miestuose.
Tai gali turėti neigiamų pasekmių paslaugų vartotojams ir tai prieštarautų Įstatymo projekto tikslui didinti paslaugų prieinamumą. Prieinamumas pasireiškia ne tik per paslaugų kainas vartotojams, tačiau ir per paslaugų tiekėjų skaičių, galimybę gauti šias paslaugas jiems artimose, patogiose vietovėse.
Įstatymo projekte numatyta, kad priežiūros institucija nustato maksimalų komisinį atlyginimą už pagrindinę mokėjimo sąskaitą atsižvelgiant į gyventojų pajamų lygį ir vidutinius komisinius atlyginimus. Tačiau tai neužkerta kelio, kad maksimalus komisinis atlyginimas priežiūros institucijos gali būti nustatytas žemiau tam tikrų kredito įstaigų sąnaudų už šias paslaugas. Vidutinis komisinis atlyginimas kaip kriterijus atspindi tik rinkoje esantį kainų vidurkį, todėl kainos reguliavimas pagal jį vienoms įstaigoms gali būti priimtinas, kitoms – nepadengti sąnaudų. Gyventojų pajamų lygio kriterijus taip pat neatspindi paslaugų tiekėjų sąnaudų.
Dėl šios priežasties būtų tikslinga Įstatymo projekte numatyti, kad priežiūros institucija nustatydama maksimalų komisinį atlyginimą už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą užtikrintų, kad šis atlygis nebūtų žemesnis nei paslaugų įstaigų sąnaudos teikiant šias paslaugas.
Tokia nuostata nepažeistų ir išpildytų Direktyvos įpareigojimą teikti pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą už pagrįstą mokestį, kadangi jis atitiktų abu Direktyvoje numatytus kriterijus, ir tuo pat metu neturėtų neigiamų pasekmių paslaugų prieinamumui.
Dėl pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų sudėties
Pagrindinėje mokėjimo sąskaitoje numatytas paslaugų krepšelis atspindi ne minimalius, bazinius kliento poreikius, o yra net didesnis už vidutinio gyventojo poreikius šiandien. Pavyzdžiui, nors absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų per mėnesį išgrynina iki 300 eurų, krepšelyje siūloma numatyti išgryninimą iki 550 eurų. Taip pat krepšelyje numatyta, jog bankai nemokamai turėtų atlikti 10 pervedimų, tačiau dauguma gyventojų šiandien jų atlieka per pusę mažiau. Numatyta, kad grynuosius bus galima nemokamai išsiimti bankomatuose ar klientų aptarnavimo vietose visose ES narėse, kas yra neproporcingas reguliavimas, nutaikytas į specifinį vartotojų poreikį ir nesusijęs su prastu paslaugų prieinamumu.
Abejotina, ar pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugų krepšelis, kurio kaina yra reguliuojama, turi būti didesnis nei vidutinio gyventojo poreikiai šiandien. Reguliavimas, siekiant Direktyvoje numatytų tikslų, turi būti orientuotas ne į vidutinį vartotoją, o į problemą. Jeigu problema yra nepakankamas mokėjimo paslaugų prieinamumas, reguliavimas turi būti nutaikytas būtent į tuos žmones ir tas paslaugas, kur prieinamumas yra nepakankamas, o ne į didesnius už vidutinio vartotojo poreikius. Reguliuojamos krepšelio kainos orientavimas į vidutinį vartotoją lems tai, jog mokėjimo paslaugų sektoriuje kainos reguliavimas taps ne išimtimi, orientuota į problematiškus segmentus, o visiška norma.
Dėl inovacijų mažmeninių finansinių paslaugų srityje
Direktyvoje teigiama, kad „labai svarbu užtikrinti, kad ši Direktyva netrukdytų inovacijoms mažmeninių finansinių paslaugų srityje“. Mokėjimo paslaugų kainų reguliavimas ar net įpareigojimas jas teikti nemokamai siunčia blogą signalą Lietuvoje jau veikiantiems ar potencialiems investuotojams. Noras investuoti į inovacijas dėl tokio reguliavimo tik sumažės. Dėl šios priežasties Direktyvos įgyvendinimas Lietuvoje neatitinka Direktyvos preambulės 10 punkto. Ypač turint omenyje tai, kad konkuruojančiose Latvijos ir Estijos rinkose dėl paslaugų krepšelio kainos planuojama leisti apsispręsti pačioms mokėjimo ir kredito įstaigoms. Dėl mažesnių investicijų į inovacijas ilgainiui nukentės ir vartotojai.
Dėl mokėjimo paslaugų kainų Lietuvoje
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad Direktyvos perkėlimu į Lietuvos nacionalinę teisę siekiama sumažinti mokėjimo paslaugų kainas Lietuvoje. Tačiau konkurencija grįstoje rinkoje kainų mažinimas turi būti grindžiamas ne kainų reguliavimu, o konkurencijos rinkoje užtikrinimu. Priežiūros institucija, identifikavusi kainų ar konkurencijos rinkoje problemas, turėtų imtis ne kainų reguliavimo, o identifikuoti priežastis, dėl kurių rinkoje nepakanka konkurencijos. Papildomi reguliavimai tik gilina problemą, kadangi reguliavimo našta išstumia smulkiuosius rinkos dalyvius iš rinkos ir skatina rinką dar labiau koncentruotis. Kainų reguliavimas yra bandymas spręsti problemos pasekmes nesprendžiant problemos priežasčių.
Pasiūlymai:
Siekiant, kad Direktyvos perkėlimas į nacionalinę Lietuvos teisę nebūtų ilgainiui žalingas mokėjimo paslaugų rinkai ir šių paslaugų vartotojams, siūlome:
- Įstatymo projekte numatyti, kad priežiūros institucija, nustatydama maksimalų komisinį atlyginimą už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, užtikrina, kad šis atlygis nėra žemesnis nei paslaugų įstaigų sąnaudos teikiant šias paslaugas.
- Pagrindinės sąskaitos paslaugų krepšelį orientuoti ne į vidutinio vartotojo poreikius (ar net juos pralenkti), o identifikuoti, kurie vartotojų segmentai ir kurios paslaugos susiduria su prieinamumo problemomis, ir reguliavimą taikyti tik jiems. Tai reikštų, orientuotis ne į vidutinį, o į bazinį vartotoją ir minimalų krepšelį.
- Mažinti krepšelyje numatytą grynųjų išgryninimo limitą iki 300 eurų ir mažinti pavedimų skaičių iki 5.
- Kainų dydžio mokėjimo paslaugų sektoriuje problemas Lietuvoje spręsti ne (kainų) reguliavimais, o analizuojant konkurencijos problemas.
