Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 32, 33, 34, 35, 36, 40(1), 47, 51, 53 straipsnių ir 3 priedėlio pakeitimo įstatymo projektui
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) teikia pastabas ir pasiūlymus Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 32, 33, 34, 35, 36, 40(1), 47, 51, 53 straipsnių ir 3 priedėlio pakeitimo įstatymo projektui (toliau – Projektas).
Projektu siekiama apibrėžti, kada negalima pasinaudoti dividendų dvigubo neapmokestinimo išimtimis.
Projektu siekiama į Nacionalinę teisę perkelti ir įgyvendinti 2014 m. liepos 8 d. Tarybos Direktyvą 2014/86/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2011/96/ES dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms bei 2015 m. sausio 27 d. Tarybos Direktyvą (ES) 2015/121 kuria iš dalies keičiama Direktyva 2011/96/ES dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms.
Direktyvos esmė – ne daugiau apmokestinti, o atvirkščiai – sukurti tinkamas sąlygas keliose šalyse veikiančioms įmonėms
Atkreipiame dėmesį, kad Direktyvos 2011/96/ES tikslas – mažinti mokestinę naštą, išvengti dvigubo apmokestinimo situacijų, palengvinti įmonių, veikiančių keliose šalyse narėse, veikimą, o ne didinti tokių įmonių apmokestinimą, ar griežtinti jų veiklos reguliavimą. Tai įtvirtinta Praembulės 3, 4, 6, 7, 8 ir 11 dalyse. Preambulėje nurodoma, kad šia „Direktyva siekiama neapmokestinti dukterinių bendrovių patronuojančioms bendrovėms mokamų dividendų ir kitų pelno paskirstymų mokesčiais, išskaičiuojamais prie šaltinio, bei panaikinti tokių pajamų dvigubą apmokestinimą patronuojančios bendrovės lygiu; tam, kad Sąjungoje būtų sukurtos analogiškos vidaus rinkai sąlygos ir kad būtų užtikrintas efektyvus tokios vidaus rinkos veikimas, gali būti reikalinga grupuoti įvairių valstybių narių įmones. Šių operacijų neturėtų apsunkinti apribojimai, kliūtys ar suvaržymai, atsirandantys visų pirma, valstybių narių mokesčių nuostatų.“ (pabraukta LLRI)
Vėlesni Direktyvos Direktyva 2011/96/ES pataisymai jos esminių tikslų nekeičia. Todėl, perkeliant Direktyvą Direktyva 2011/96/ES į Lietuvos teisės aktus, svarbu vadovautis Direktyvos 2011/96/ES tikslais ir nesukurti nepagrįstų kliūčių ar nepalankių veiklos sąlygų keliose šalyse veikiančioms įmonėms.
Projektas netinkamai perkelia esmines Direktyvos nuostatas, nurodančias, ką Direktyva draudžia
Tarybos Direktyva (ES) 2015/121 kuria iš dalies keičiama Direktyva 2011/96/ES yra nukreipta ne prieš mokestinę naudą, o prieš galimybę Direktyvos nauda pasinaudoti apsimestiniams dariniams. Pati mokestinė nauda ar jos siekimas per se nėra draudžiami.
Dar daugiau, Direktyvos (ES) 2015/121 1 straipsnio 3 punkto formuluotė aiškiai apibrėžia, kas yra netinkami dariniai: „Taikant 2 dalį darinys arba keli dariniai laikomi apsimestiniais tokia apimtimi, kiek jie nebuvo nustatyti dėl svarių komercinių priežasčių, atspindinčių ekonominę realybę.”(pabraukta LLRI).
Ši, apsimestinius darinius apibūdinanti Direktyvos nuostata Įstatymo projekte yra klaidingai naudojama netinkamai mokestinei naudai apibrėžti. Atkreipiame dėmesį į Įstatymo projekto 1 straipsnio formuluotę „<…> Ši nuostata taikoma tokia apimtimi, kiek tai susiję su mokestinės naudos siekimu, neturint svarių komercinių priežasčių, atspindinčių ekonominę realybę.” (pabraukta LLRI).
Šios identiškos formuluotės rodo, kad Įstatymo projektas netiksliai ir netinkamai perkelia Direktyvos nuostatas. Direktyva šia formuluote apibūdina netinkamus darinius, o Įstatymo projektas – mokestinę naudą. Taip iškreipiami Direktyvos tikslai ir esmė.
Projektas neteisingai perkelia Direktyvos formuluotes, nusakančias kada ūkio subjektas negali patirti mokestinės naudos
Direktyvoje aiškiai nurodyta, kad dariniai neturėtų mokestinės naudos patirti ne apskritai, o tik tada, kai mokestinė nauda prieštarauja Direktyvai. Visa tai aiškiai išdėstyta Direktyvos (ES)2015/121 1 straipsnyje:
„Valstybės narės nesuteikia galimybės naudotis šios direktyvos teikiama nauda darinio ar kelių darinių atžvilgiu, jeigu jų nustatymo pagrindinis tikslas arba vienas iš pagrindinių tikslų buvo gauti mokestinės naudos, kuri prieštarauja šios direktyvos dalykui ar tikslui, ir todėl jie yra apsimestiniai atsižvelgus į visus susijusius faktus ir aplinkybes.” (pabraukta LLRI)
Taigi, anot Direktyvos (ES) 2015/121 1 str., pasinaudoti Direktyvos teikiama nauda negalima tada, kai įmonių tikslas buvo mokestinė nauda, prieštaraujanti Direktyvos dalykui ir tikslui, kurių esmė ir yra dukterinių bendrovių patronuojančioms bendrovėms mokamų dividendų apmokestinimo palengvinimas. Paprastai tariant, reikėtų įrodyti, kad ūkio subjekto veiksmai ir mokestinė nauda prieštaravo Direktyvos dalykui ir tikslams.
Tuo tarpu Įstatymo projekto 1 straipsnio formuluotė šią svarbią aplinkybę netinkamai supaprastina, taip iškreipdama jos prasmę. Pateikiame. Įstatymo projekto 1 str. formuluotę:
„Šio skyriaus nuostatos dėl dividendų neapmokestinimo netaikomos, jei yra siekiama gauti mokestinę naudą ir tai yra pagrindinis arba vienas iš pagrindinių tikslų. Ši nuostata taikoma tokia apimtimi, kiek tai susiję su mokestinės naudos siekimu, neturint svarių komercinių priežasčių, atspindinčių ekonominę realybę.”
Anot įstatymo projekto, vieninteliai kriterijai, nustatantys, kada negalima pasinaudoti Direktyvos nauda yra (1) ar ūkio subjektas gavo mokestinės naudos ir, (2) ar ūkio subjektas sugebėtų įrodyti mokesčių administratoriui, jog ūkio subjekto veiksmai turėjo svarių komercinių priežasčių, atspindinčių ekonominę realybę.
Neleisti ūkio subjektams pasinaudoti Direktyvos teikiama nauda taikant Įstatymo projekto formuluotę, yra nepalyginamai lengviau, nei taikant tokias formuluotes, kurios nustatytos Direktyvoje. O tai reiškia, kad Įstatymo projektas Direktyvą perkelia netiksliai ar net tendencingai, ūkio subjektų nenaudai.
Projektas netinkamai perkelia įrodinėjimo naštą ūkio subjektui
Direktyva (ES) 2015/121 aiškiai nurodo, kad norint neleisti ūkio subjektui pasinaudoti Direktyvos nauda, įrodinėjimo našta tenka ne ūkio subjektui, o mokesčių administratoriui.
Ši nuostata aiškiai išreikšta Direktyvos (ES)2015/121 preambulės 7 punkte „todėl valstybių narių mokesčių administracijos, vertindamos, ar tam tikras darinys arba keli dariniai yra piktnaudžiaujamo pobūdžio, turėtų atlikti objektyvią visų susijusių faktų ir aplinkybių analizę”. (pabraukta LLRI).
Panaši nuostata, atsispindi ir Direktyvos (ES) 2015/121 1 straipsnio formuluotėje „Taikant 2 dalį darinys arba keli dariniai laikomi apsimestiniais tokia apimtimi, kiek jie nebuvo nustatyti dėl svarių komercinių priežasčių, atspindinčių ekonominę realybę.”(pabraukta LLRI).“ Tai rodo, kad darinių netinkamumas turi būti nustatytas, o ne tai, kad darinių tinkamumą turi įrodyti pats ūkio subjektas.
Tuo tarpu Įstatymo projekto 6 str. formuluotė šio aspekto neperkelia. Į Lietuvos nacionalinę teisę neperkėlus nuostatų dėl prieštaravimo Direktyvos 2011/96/ES dalykui ir tikslui bei būtinybės įvertinti, ar dariniai yra apsimestiniai atsižvelgus į visus susijusius faktus ir aplinkybes, bus sukurta tokia teisinė aplinka, kurioje įrodymo našta teks mokesčių mokėtojui, o ne administratoriui. Kas prieštarauja Direktyvoje (ES) 2015/121 ir jos Preambulėje įtvirtintoms nuostatoms.
Projektas nepagrįstai apriboja ūkio subjektų veiksmų amplitudę
Direktyvos (ES) 2015/121 1 straipsnio formuluotė aiškiai ir vienareikšmiškai nurodo, kad mokestinės naudos prieštaravimas Direktyvai turi būti įrodytas. Taip pat Direktyvos (ES) 2015/121 1 straipsnio paskutinėje dalyje yra aiški formuluotė „ jie [dariniai] yra apsimestiniai atsižvelgus į visus susijusius faktus ir aplinkybes.” Tai reiškia, kad darinio netinkamumas ir jo negalėjimas pasinaudoti Direktyvos teikiama nauda turi būti vertinamas plačiame kontekste.
Tuo tarpu Įstatymo projektas darinio veiksmų laisvę nepagrįstai susiaurina. Norint neleisti ūkio subjektui pasinaudoti Direktyvos nauda, užtektų įrodyti, kad (1) vienas iš ūkio subjekto tikslų buvo mokestinė nauda, ir, (2) kad ūkio subjektas savo veiksmų negali pagrįsti svariomis komercinėmis priežastimis.
Atitinkamai dabartinė Įstatymo projekto formuluotė iš esmės apriboja įmonių veikimo laisvę, kadangi įmonėms nėra aišku, ar jos gali pasinaudoti Direktyvos nuostatomis ir Direktyvos suteikiamomis galimybėmis, jeigu įmonių vykdomais sandoriais nėra siekiama išvengti mokesčių mokėjimo, t.y. sandoriai (1) neprieštarauja Direktyvos dalykui ir tikslui bei (2) jie nėra apsimestiniai.
Siekiant objektyvios Direktyvos interpretacijos, į Įstatymo formuluotę reikia perkelti ir svarbią formuluotę iš Direktyvos, t.y. „ir todėl tokie dariniai yra apsimestiniai atsižvelgus į visus susijusius faktus ir aplinkybes”.
Atsižvelgiant į išdėstytas pastabas siūlome Direktyvą į Lietuvos teisę perkelti kaip įmanoma tiksliau, pasinaudojant tiksliomis Direktyvos formuluotėmis.
