Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 9 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 301 straipsniu įstatymo projektą (toliau – Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 40 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (Nr. 20-3964; 20-3054; 20-3963) (toliau kartu – Projektai). Siūloma, susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, nustatyti būtinų prekių ir (ar) paslaugų maksimalias didmenines ir (ar) mažmenines kainas, taip pat kitus šių prekių ir (ar) paslaugų pardavimo ar teikimo būtinus apribojimus.
Atkreipiame dėmesį, kad projektai sukeltų neigiamų pasekmių šalies gyventojams, įmonėms ir Lietuvos ekonomikai.
Svarstomų nuostatų įgyvendinimas sąlygotų didesnes problemas, negu laikinas kainų svyravimas – prekių trūkumą, racionavimą ir tiesioginį paskirstymą. Jeigu į kainų signalą, jungiantį vartotojus su gamintojais, tiekėjais ir pardavėjais būtų įsiterpta, kainos nustotų atlikti savo funkciją ir atsirastų rizika, kad tam tikrų prekių rinkoje pritrūks. Suprasdami, kad prekių kainų reguliavimas gali lemti jų trūkumą, žmonės imtų supirkinėti daugelį prekių ir valdžios institucijoms tektų imtis prekių skirstymo užduoties. Tiek žmonėms, tiek ir valstybei daug geriau yra išlaikyti veikiančius rinkos mechanizmus, ir leisti kainoms atlikti ekonomikos derinimo funkcijas, nepriskiriant šių funkcijų valstybinėms institucijoms.
Valstybės institucijoms būtų užkraunama sunkiai pakeliama ir perteklinė pareiga – stebėti kainų dinamiką, pasirinkti, kurias kainas reguliuoti, o neišvengiamai pažeidus pasiūlos ir paklausos balansą, prisiimti sau skirstymo, racionavimo ir gyventojų aprūpinimo pareigą. Ekstremaliomis sąlygomis valstybės institucijos turi kitų prioritetinių užduočių, negu prekių skirstymas, įstatymo pažeidėjų gaudymas ir baudų skyrimas.
Valstybei numačius kainų lubas, nebus galimybės įsigyti tam tikrų prekių pasaulinėse rinkose, kuriose kainos nepavaldžios LR įstatymams. Dėl suvaržyto susisiekimo su kaimyninėmis šalimis žmonėms neliktų galimybės ir patiems apsirūpinti trūkstamomis būtiniausiomis prekėmis.
Pradėjus reguliuoti vienų prekių kainas, neišvengiamai paveikiama ir kitų prekių paklausa bei pasiūla, taigi, ir kainos. Taip būtų daromas poveikis daug didesniam rinkos segmentui bei sudaromos prielaidos laipsniškai plėsti reguliuojamų prekių sąrašą. Dėl kainų reguliavimų atsirastų ekonomikos disproporcijos, turėsiančios ilgalaikių negatyvių padarinių dar ir po to, kai ekstremali padėtis būtų atšaukta.
Įstatymu siūlomas kainų reguliavimas neapsaugos vartotojų, bet priešingai, neleis sklandžiai veikti ekonomikos sistemai, jungiančiai vartotojus ir gamintojus. Kainų mechanizmas atspindi vartotojų poreikius bei lūkesčius: jeigu kainos ima augti, vadinasi, patys vartotojai siunčia signalą, kad vertina šias prekes labiau, kad reikia padidinti jos gamybą ir tiekimą į rinką.
Šiuo metu nėra prielaidų bendram kainų lygio didėjimui: tiek Lietuvos Bankas, Finansų ministerija, tiek šalies komerciniai bankai prognozuoja ekonomikos susitraukimą. Finansų ministerijos naujausios infliacijos prognozės 2020 m. (jau pagal turimus duomenis įvertinus koronaviruso poveikį šalies ekonomikai) siekia 1,8 proc.
Pinigų politika ir fiskalinio skatinimo priemonės – pagrindiniai bendro kainų lygio augimo veiksniai, todėl siekiant apsaugoti žmonių perkamąją galią svarbu sutelkti dėmesį į šių priemonių kontrolę.
Numatomi eksporto ir kiti ribojimai yra neadekvati ir pavojinga priemonė, galinti pakenkti dar veikiančioms ir perspektyvų turinčioms įmonėms. Jeigu įmonė turi kontraktų ir kitų ilgalaikių įsipareigojimų, valstybė, nutraukdama jos veiklą, turėtų prisiimti atsakomybę dėl įmonės finansinės ateities. Jeigu gamyba dėl kainų reguliavimo taptų nuostolinga, įmonės būtų priverstos nutraukti tokių prekių gamybą, o tai reikštų bedarbių skaičiaus didėjimą ir papildomą naštą valstybės biudžetui.
Abejonių kelia Projektų pagrįstumas Konstitucijos kontekste. Reguliuodamas ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymų leidėjas privalo derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia, asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015-04-03, 2016-10-05). Be to, valstybė turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus, bendra gerovė negali būti priešpriešinama ūkio subjekto teisėms ir interesams (2002-04-09; 2010-09-29 ir kt.) Projektų rengėjai savo iniciatyvą grindžia išimtinai potencialia nauda vartotojams, tačiau nėra vertinamos vartotojams galimai kilsiančios grėsmės (pavyzdžiui, prekių trūkumas, ilgalaikis rinkos išbalansavimas), nėra vertinama galima žala Lietuvoje veikiantiems ūkio subjektams ir ekonomikai. Tai sudaro prielaidas spręsti, kad Projektais nebūtų užtikrinama tinkama visuomenės narių interesų pusiausvyra, be to, siūlomos priemonės galimai paneigtų sąžiningos konkurencijos laisvę ir ūkinės veiklos laisvę.
Projektus reikalinga vertinti Europos Sąjungos teisėje įtvirtinto laisvo prekių ir paslaugų judėjimo kontekste. Nustačius maksimalias kainas ir prekių (paslaugų) tiekimo ribojimus, kitų ES valstybių narių subjektai būtų atgrasomi nuo prekių tiekimo į Lietuvos rinką ar paslaugų teikimo Lietuvoje, todėl tai galėtų būti laikoma minėtų laisvių ribojimais.
Svarstomų Projektų priėmimas ir įgyvendinimas pasiektų priešingą tikslą, nei kelia įstatymo rengėjai. Vartotojai ne tik nebūtų apsaugoti, bet jų poreikių patenkinimas būtų apsunkintas ir visiškai priklausytų nuo valdžios institucijų veikimo.
