Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo projektas XIP-1315 (toliau – Įstatymo projektas) į Lietuvos nacionalinę teisę perkelia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB (toliau – Direktyva) dėl vartojimo kredito sutarčių nuostatas. Direktyvos perkėlimas į Lietuvos nacionalinę teisę iki 2010 m. birželio 11 d. yra privalomas. LLRI nuomone, atskiras vartojimo kreditų reguliavimo poreikis nėra pagrįstas, todėl į vartojimo kreditus reglamentuojančius Lietuvos teisės aktus tikslinga perkelti minimalius Direktyvoje numatytus reikalavimus. LLRI teikia pastabas dėl tų vartojimo kreditus reglamentuojančių nuostatų, kurios griežtesnės nei to reikalauja Direktyva.
Dėl įstatymo taikymo srities
Įstatymo projekte griežčiau nei reikalauja Direktyva perkelta nuostata dėl Įstatymo projekto taikymo srities. Direktyvoje (2 straipsnio 2 dalies c punktas) nurodoma, jog Direktyva gali būti netaikoma kredito sutartims, kai kredito suma yra mažesnė nei 200 eurų arba didesnė nei 75 000 eurų. Įstatymo projekte (3 straipsnio 2 dalies 3 punktas) numatyta, kad Įstatymas netaikomas tik toms kredito sutartims, kurių kredito suma yra didesnė nei 75 000 eurų. Tai reiškia, kad Įstatymo projektas taip pat taikomas ir tiems vartojimo kreditams, kurių suma yra mažesnė nei 200 eurų, nors Direktyvoje šio reikalavimo nėra.
Direktyvos preambulės 4 punkte teigiama, kad Direktyvos įgyvendinimas motyvuojamas tuo, jog dėl valstybėse narėse priimtų skirtingų privalomųjų nuostatų, griežtesnių nei to reikalaujama ES direktyvoje, tam tikrais atvejais iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys. Įstatymo projekte numatytas 200 eurų nesiekiančių vartojimo kreditų reguliavimas gali sudaryti vidaus rinkos kliūtis ir iškreipti kreditorių konkurenciją, kadangi kitose valstybėse narėse vartojimo kreditų, nesiekiančių 200 eurų ribos, reguliavimas yra neprivalomas.
Nenustačius 200 eurų ribos, Įstatymo projekto nuostatos būtų taikomos ir toms vartojimo kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas trumpam laikotarpiui (pvz., savaitei, dviems savaitėms). Tokio pobūdžio kreditų suma paprastai nesiekia 200 eurų. Dėl santykinai mažos šių kreditų sumos ir dėl to nedidelės galimos žalos vartotojui Direktyva numato galimybę vartojimo kredito sutartims nesiekiančioms 200 eurų ribos Direktyvos nuostatų netaikyti. Dėl šios priežasties 200 eurų ribą būtų tikslinga numatyti ir Įstatymo projekte.
Be to Įstatymo projekto nuostatų taikymas vartojimo kredito sutartims, nesiekiančioms 200 eurų, taptų problemiškas dėl Įstatymo projekto 14 straipsnio (Teisė atsisakyti vartojimo kredito sutarties). Šio straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties per keturiolika kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo, o straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodoma, jog grąžinti kreditą ir susikaupusias palūkanas kredito gavėjas gali per 30 dienų nuo vartojimo kredito sutarties atsisakymo. Kuomet vartojimo kredito sutartis būtų sudaroma trumpesniam nei 44 dienų laikotarpiui (14 dienų pranešimui ir 30 kredito grąžinimui), kredito gavėjas turėtų galimybę piktnaudžiauti 14 straipsnyje jam suteiktomis teisėmis ir naudotis kreditu ilgiau, nei numatyta vartojimo kredito sutartyje.
Siūlome Įstatymo projekte numatyti, kad jis nėra taikomas kredito sutartims, kai kredito suma yra mažesnė nei 200 eurų.
Dėl fizinių asmenų galimybės teikti vartojimo kreditus
Įstatymo projektas griežčiau nei reikalaujama Direktyvoje perkelia jos nuostatą dėl vartojimo kreditų davėjų. Nors Direktyvos preambulės 15 punktas teigia, kad direktyva neturi įtakos valstybių narių teisės nustatyti apribojimą, pagal kurį kreditus vartotojams gali teikti tik juridiniai asmenys, o Direktyvos 3 straipsnio b dalyje nurodoma, jog kreditorius gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, tačiau Įstatymo projekte (2 straipsnio 6 dalis, 20 straipsnio 1 dalis) numatyta, jog teisę verstis vartojimo kredito teikimo veikla turi tik juridiniai asmenys. Be to, kartu su Įstatymo projektu keičiamame Civilio kodekso 6.886 straipsnyje taip pat nurodoma, kad kredito davėjas yra juridinis asmuo.
Nepaisant to, kad pagal LR finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, skolinimas yra laikomas finansine paslauga, o pagal minėtą įstatymą finansines paslaugas gali teikti tik įmonės ir kredito įstaigos, kurios atitinka Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo reikalavimus, tai neriboja fizinių asmenų galimybės teikti vartojimo kreditus, kadangi LR finansų įstaigų įstatymas yra taikomas tik finansų įstaigoms, t.y. juridiniams asmenims. Taip pat, mokesčių teisės aktai nenustato jokių specialių vartojimo kreditų teikimu (ar kuria nors kita veiklos rūšimi) užsiimančių gyventojų veiklos sąlygų ar šios veiklos teisėtumo kontrolės tvarkos. Pagal galiojančius įstatymus, fiziniams asmenims nėra draudžiama teikti vartojimo kreditus, taip pat nėra pagrindimo, kodėl Įstatymo projektu bei Civilinio kodekso pakeitimais siekiama teisę teikti vartojimo kreditus palikti tik juridiniams asmenims. Draudimas fiziniams asmenims teikti vartojimo kreditus yra netikslingas, pažeidžiantis vartotojo interesus, ribojantis jų galimybę konkuruojant fiziniams ir juridiniams asmenims gauti geresnę ir pigesnę paslaugą.
Be to, Įstatymo projekte ir su juo susijusiuose dokumentuose trūksta pagrindimo, kodėl pagal šiandien galiojančius teisės aktus fiziniams asmenims leidžiama vartojimo kreditų išdavimo veikla, kuri nekelia jokių neigiamų pasekmių, Įstatymo projektu yra uždraudžiama. Šiandien vartojimo kreditus teikiantiems fiziniams asmenims galioja Civilinio kodekso nuostatos.
Dėl šių priežasčių siūlome Įstatymo projekte numatyti, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla turi tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys. Fiziniams asmenims taip pat galiotų visos Įstatymo projekto nuostatos.
Dėl išankstinio kredito grąžinimo
Įstatymo projekte griežčiau nei reikalauja Direktyva perkelta nuostata dėl išankstinio vartojimo kredito grąžinimo. Įstatymo projekte (16 straipsnio 2 dalis) numatyta, kad kredito davėjas kompensacijos dėl išankstinio kredito grąžinimo gali reikalauti tik tuo atveju, kai anksčiau termino grąžinamas vartojimo kreditas ar jo dalis viršija 10 000 eurų per bet kurį dvylikos mėnesių laikotarpį. Direktyvoje (16 straipsnio 4 dalies a punktas) nurodoma, kad valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose gali nustatyti, jog kreditorius gali reikalauti kompensacijos tik tuo atveju, kai išankstinio grąžinimo suma viršija teisės aktuose nustatytą ribą, kuri negali būti didesnė nei 10 000 eurų. Be to, Direktyvos preambulės 40 punkte numatyta, kad valstybės narės, nustatydamos šią ribą turėtų atsižvelgti, pavyzdžiui, į vartojimo kreditų vidutinį dydį jų rinkoje. 10 000 eurų ribos nustatymas pažeidžia kredito davėjo teisę reikalauti teisingos ir objektyviai pagrįstos kompensacijos už patirtas išlaidas. 10 000 eurų riba Lietuvos kontekste reiškia, kad kompensacijos nebus galima reikalauti už beveik visų vartojimo kreditų išankstinį grąžinimą, nors ši teisė turi būti įgyvendinama nepriklausomai nuo vartojimo kredito sumos.
Reikalingumas kredito davėjui kompensuoti išlaidas dėl išankstinio vartojimo kredito grąžinimo yra visiškai ekonomiškai pagrįstas. Jis atsiranda dėl kredito davėjo patiriamų papildomų sąnaudų, kuomet kreditas yra grąžinamas anksčiau termino. Šios sąnaudos susijusios su kredito davėjo planuojamų finansinių srautų pasikeitimu. Tai pripažįstama ir Direktyvoje, todėl Įstatymo projekte numatytas faktiškas kompensacijos galimybės panaikinimas yra nepagrįstas ir taisytinas.
Siūlome mažinti Įstatymo projekte numatytą 10 000 eurų ribą iki sumos, rekomenduojamos Direktyvos preambulės 40 punkte.
Dėl kreditų davėjų pareigos teikti informaciją
Įstatymo projekte (21 straipsnis) numatyta kredito davėjo pareiga ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (toliau – Tarnyba) teikti tam tikrą informaciją (apie suteiktų kreditų rūšis, skaičių ir apimtis, vidutines vartojimo kreditų sumas, vyraujančią bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, palūkanų normą, vartojimo kredito grąžinimo užtikrinimo priemones, vėluojamus grąžinti vartojimo kreditus). Ši pareiga Direktyvoje nėra numatoma, o Įstatymo projekte (20 straipsnis) numatytai kredito davėjų priežiūros formai, reikalaujančiai kredito davėjus įrašyti į viešąjį kredito davėjų sąrašą, tinkamai užtikrinti 21 straipsnyje numatyta privalomai teikiama informacija nėra reikalinga. Todėl 21 straipsnio nuostata dėl kredito davėjo pareigos teikti tam tikrą informaciją yra perteklinė, didinanti kredito davėjų administracinę naštą, kredito davėjui kainuojanti ir didinanti jo sąnaudas, galinti pakelti teikiamų paslaugų kainą. Lietuva yra nustačiusi tikslą iki 2012 metų 25 proc. sumažinti administracinę naštą verslui, o informacinių įpareigojimų naikinimas šiuo metu jau vyksta, todėl naujų įpareigojimų kurti nederėtų.
Dėl šių priežasčių privalomo informacijos teikimo siūlome atsisakyti. Kiekvieno informacinio įpareigojimo atveju Tarnyba turi aiškiai deklaruoti, kam ši informacija bus naudojama, o informacijos poreikis negali būti grindžiamas tik viešos informacijos apie vartojimo kreditus nebuvimu.
Dėl kreditų tarpininkų įsipareigojimų
Įstatymo projekto 22 straipsnio nuostata numatoma, kad kredito tarpininkai gali vykdyti numatytą veiklą tik tuomet, kai Tarnyba juos įtraukia į viešąjį kredito tarpininkų sąrašą. Kredito tarpininkas gali būti įrašytas į kredito tarpininkų sąrašą, jei pateikia Tarnybai kredito tarpininko veiklą pagrindžiančius dokumentus. Direktyvos preambulės 16 punkte nurodoma, kad kai kurios Direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos fiziniams ir juridiniams asmenims (kredito tarpininkams), tačiau Direktyvoje nėra įsakmiai nurodoma pareiga kontroliuoti ir prižiūrėti kredito tarpininkus, išskyrus reikalavimus kredito tarpininkams nurodytus direktyvos 21 straipsnyje (nurodyti kredito gavėjui savo įgaliojimų ribas, tinkamai atskleisti kredito gavėjui taikomus mokesčius).
Manome, kad Įstatymo projekto 22 straipsnio nuostata yra perteklinė, ji apkrauna kredito tarpininką nereikalinga administracine našta. Kredito gavėjų apsauga gali būti užtikrinta ir nereikalaujant privalomo kredito tarpininko įrašymo į kredito tarpininkų sąrašą, įpareigojant kredito tarpininką kredito gavėjui jam pareikalavus pateikti kredito tarpininko veiklą pagrindžiančius dokumentus. Be to, tinkama kredito tarpininkų veikla ir jos kontrole yra suinteresuoti patys kredito davėjai, todėl teisė prižiūrėti kredito tarpininkų veiklą turi būti palikta jiems.
Siūlome atsisakyti Įstatymo projekto 22 straipsnio ir atsisakyti kreditų tarpininkų privalomos registracijos viešajame kredito tarpininkų sąraše.
Išvados/pasiūlymai:
Motyvuodamas tuo, kad dalis LR vartojimo kredito įstatymo projekto (XIP-1315) nuostatų yra griežtesnės nei to reikalauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB, LLRI siūlo pakeisti šias Įstatymo projekto nuostatas:
- Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyti, kad Įstatymas netaikomas ir toms sutartims, kurių kreditų suma yra mažesnė nei 200 eurų;
- Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje, 20 straipsnio 1 dalyje bei Civilinio kodekso 6.886 straipsnyje numatyti, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla turi tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys;
- Sumažinti Įstatymo projekto 16 straipsnio 2 dalyje numatytą ribą, nuo kurios kredito davėjas gali reikalauti kompensacijos dėl išankstinio kredito grąžinimo iki sumos, rekomenduojamos Direktyvos preambulės 40 punkte;
- Atsisakyti Įstatymo projekto 21 straipsnio nuostatos dėl kredito davėjų pareigos periodiškai teikti tam tikrą informaciją Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai;
- Atsisakyti Įstatymo projekto 22 straipsnio nuostatos dėl kreditų tarpininkų privalomos registracijos viešajame kredito tarpininkų sąraše.
Dėl vartojimo kreditų reglamentavimo poreikio nepagrįstumo
LLRI nuomone, vartojimo kreditų reglamentavimas atskirais projekto įstatymais yra nepagrįstas ir netikslingas dėl šių priežasčių:
- Tinkamos verslo praktikos (pvz., kredito gavėjų mokumo tikrinimu, klientų informavimu) užtikrinimu yra suinteresuoti patys kredito davėjai, nuo to priklauso jų verslo gyvybingumas. Įvairios Įstatymo projekto nuostatos (pvz., kredito gavėjo teisė grąžinti vartojimo kreditą prieš terminą, kredito davėjo teisė į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atveju, kredito davėjų ir kredito tarpininkų pareigos ir atsakomybė, ginčų sprendimo būdai ir kt.) yra reglamentuojamos bendraisiais teisės aktais arba gali būti individualaus susitarimo tarp kredito davėjo ir kredito gavėjo objektas.
- Tie vartojimo kreditų davėjai, kurie nėra reglamentuojami atskirais teisės aktais (Bankų įstatymu ir kt.), rizikuoja įmonės savininkų, o ne indėlininkų lėšomis. Tad jei bankų reguliavimas bent iš dalies gali būti grindžiamas poreikiu užtikrinti indėlininkų lėšų saugumą, vartojimo kreditus išduodančios įmonės rizikuoja savo turtu ir tiesiogiai patiria savo vykdomos veiklos pasekmes. Todėl atskiras vartojimo kreditų reglamentavimas negali būti motyvuojamas moralinės rizikos (moral hazard) argumentu (kai verslas yra linkęs nepamatuotai rizikai, kadangi nepatiria visų su šia rizika susijusių pasekmių, pvz. rizikuoja ne savo, o indėlininkų turtu), kadangi vartojimo kreditus išduodančios įmonės patiria visą su jų veikla susijusią riziką.
- Griežtesnis nei reikalaujama vartojimo kreditus išduodančių įmonių reguliavimas apsunkintų įėjimą į rinką, taptų konkurencijos tarp vartojimo kreditus išduodančių įmonių ribojimo šaltiniu, keltų paslaugų kainas, ribotų vartotojo pasirinkimą.
