Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5, 7 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (toliau – projektą) Nr. XIP – 1955(2) ir pateikia savo pastabas.
Dėl meno kūrėjų draudimo valstybės lėšomis
Projekte numatyta valstybės lėšomis drausti socialiniu ir sveikatos draudimu meno kūrėjų statusą turinčius asmenis tuo atveju, jeigu jie neturi draudžiamųjų pajamų arba jeigu metinės pajamos mažesnės nei 12 minimaliųjų mėnesinių darbo užmokesčio dydžių.
Valstybė neturėtų plėsti ratą asmenų, draudžiamų valstybės lėšomis. Valstybės funkcijos yra ribotos, o drausti valstybiniu socialiniu draudimu privačiame sektoriuje dirbančius asmenis nėra valstybės funkcija.
Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projektas parengtas „siekiant užtikrinti socialines garantijas autorinius atlyginimus gaunantiems asmenims tuo atveju, jeigu jų mokamų socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų nepakanka toms garantijoms užtikrinti visiems kalendoriniams metams“. Tačiau reikia pastebėti, kad projektu sprendžiamas tik meno kūrėjo statusą turinčių asmenų klausimas, o ne visų asmenų, gaunančių autorines pajamas. Meno kūrėjai nepagrįstai išskiriami iš visų autorinius atlyginimus gaunančių asmenų rato, diskriminuojant tuos asmenis, kurių įmokos nebūtų subsidijuojamos mokesčių mokėtojų lėšomis.
Pripažindami, kad meno kūrėjų padėtis yra itin sunki po to, kai autoriniai atlyginimai tapo apmokestinami socialinio draudimo įmokomis, nemanome, kad perskirstymo mastą didinantis meno kūrėjų draudimas valstybės lėšomis yra tinkamas sprendimas susidariusiai problemai spręsti. Sunkioje padėtyje atsidūrė visi asmenys, gaunantys autorinius atlyginimus, nes jiems smarkiai išaugo mokesčių našta, kuri vėl augs 2011 m. Įsitikinta, kad socialinės garantijos nėra nemokamos, o apsidraudus valstybiniu socialiniu draudimu, sumažėja autorinius atlyginimus gaunančių asmenų pajamos.
Be to, rimtą susirūpinimą kelia sudėtingas ir menkai reglamentuotas siūlomos sistemos administravimas. Valstybės lėšų poreikis meno kūrėjų draudimui priklausytų nuo meno kūrėjų metinių draudžiamųjų pajamų, tačiau šios pajamos yra žinomos tik metams pasibaigus. Pavyzdžiui, asmuo gali visai neturėti draudžiamųjų pajamų vienuolika mėnesių ir būti draudžiamas valstybės lėšomis, o dvyliktą mėnesį gauti autorinį atlyginimą, viršijantį 12 minimaliųjų mėnesinių algų – nėra aišku, ar tokiu atveju asmuo privalėtų sumokėti valstybės lėšomis sumokėtas socialinio draudimo įmokas.
Pasiūlymas
– Tinkamiausias būdas autorinius atlyginimus gaunančių asmenų sunkiai padėčiai palengvinti būtų mokesčių naštos sumažinimas.
– Derėtų apsvarstyti ir sugrįžimą prie iki 2009 m. galiojusios sistemos, kuomet kaupti lėšas senatvei, ligai ar motinystei autorinius atlyginimus gaunantys asmenys galėjo savarankiškai, arba savanoriškai mokėdami įmokas „Sodrai“.
