Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymą Nr. 15-7984 „Dėl žalio pieno pirkimo kainos mažinimo pagrindimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas) ir teikia savo pastabas bei pasiūlymus.
Įsakyme nurodoma, kad pagrįstomis priežastimis mažinti žalio pieno pirkimo kainą būtų laikoma:
- pieno perdibėjų pardavimo pajamų sumažėjimas;
- pieno gaminių gamybos savikainos išaugimas;
- skaičiavimai, kaip pardavimo pajamų pasikeitimą nulemiantys veiksniai (pieno gaminių pardavimo rinkos kainos, įmonės pardavimų struktūra ir kt.) daro įtaką žalio pieno pirkimo kainos mažinimą.
Taip pat Įsakyme nurodoma, kad informacija apie pieno gaminių rinkos kainos pokyčius turi būti pagrindžiama sudarytomis pieno gaminių pardavimų sutartimis. Informacija apie pieno gaminių savikainos pokyčius turi būti pagrįsta konkrečių išlaidų straipsnių (kuras, energija, darbo užmokestis ir kt.) pokyčiais.
Taip pat Įsakyme nurodoma, kad VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra (toliau – Agentūra) privalo įvertinti, kad pieno pirkėjo išlaidų sumažėjimo suma dėl žalio pieno pirkimo kainos mažėjimo būtų analogiška žalio pieno pirkėjo pajamų sumažėjimo ir / ar sąnaudų padidėjimo sumai, dėl kurių yra mažinama žalio pieno pirkimo kaina.
Įsakymas prieštarauja ES teisei
2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013 kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (toliau – Reglamentas) 168 str. 6 d. nurodoma, kad dėl visų žemės ūkio produktų pristatymo sutarčių, kurias sudaro gamintojai, surinkėjai, perdirbėjai ar platintojai, aspektų, įskaitant 4 dalies c punkte nurodytus aspektus, šalys derasi laisvai. Išimtys galimos nebent šaliai narei nustatant minimalų tokios sutarties galiojimo terminą. Ši norma taikoma bendrai visiems žemės ūkio produktams. Speciali norma taikoma žalio pieno pirkimo pardavimo santykiams 148 str. 4d. nurodo, kad dėl visų žalio pieno pristatymo sutarčių, kurias sudaro ūkininkai, surinkėjai ar žalio pieno perdirbimo įmonės, aspektų, įskaitant 2 dalies c punkte nurodytus aspektus (įskaitant kainą), šalys derasi laisvai. Laisvų derybų principas inter alia reiškia ir tai, kad šalims tariantis dėl kainos negali būti reikalaujama gauti valdžios institucijos leidimo keisti kainą. Būtent tai siūloma įteisinti Įsakymu. Kadangi Įsakymas prieštarauja Reglamentui, jį reikėtų atmesti.
Įsakymas prieštarauja Konkurencijos tarybos sprendimų poveikio konkurencijai vertinimo gairėms ir sumažins pieno pirkimo – pardavimo rinkoje konkurenciją
Toks reguliavimas, kai reikės gauti Agentūros leidimą, norint sumažinti žalio pieno supirkimo kainą, sumažins konkurenciją tiek tarp žalio pieno gamintojų, tiek tarp pieno perdirbėjų. Konkurencijos taryba 2012 m. birželio mėn. Sprendimų poveikio konkurencijai vertinimo gairėse (toliau – Gairės) nurodo, kad kai nustatomos minimalios kainos arba šiuo atveju galimi administraciniai apribojimai mažinti kainą, konkurencija apribojama, nes neleidžiama mažas sąnaudas ir geresnes technologijas turintiems ūkio subjektams įsigalėti rinkoje siūlant prekes mažesnėmis nei minimalios kainomis. Apribojimai mažinti kainą neleidžia ūkio subjektams konkuruoti kainomis. Jeigu nėra nustatomi apribojimai mažinti kainą, rinkoje efektyviai veikiantys ūkio subjektai gali veiksmingiau konkuruoti, o vartotojai – gauti daugiau naudos, kadangi kainos bus žemesnės. Ūkio subjektai, kurių veikla yra mažiau efektyvi, privalo ieškoti geresnių gamybos būdų, kad išsilaikytų rinkoje.
Neigiamas poveikis konkurencijai gali pasireikšti tiek tarp žaliavinio pieno gamintojų, tiek tarp pieno perdirbėjų. Žalio pieno gamintojai, didindami savo veiklos efektyvumą, galėtų kainomis nurungti savo konkurentus. Tačiau, net ir esant žalio pieno gamintojo sutikimui sumažinti pardavimo kainą, Agentūra gali nepritarti tokiam kainos pokyčiui. Taip žalio pieno gamintojai praras stimulą tarpusavyje konkuruoti ir ieškoti būdų vykdyti savo veiklą efektyviau.
Konkurencijos apribojimai bus taikomi ir tarp pieno perdirbėjų. Pieną superkančios ir perdirbančios įmonės, kurios gali pritaikyti naujas technologijas ar veiklos efektyvinimo modelius, negalėtų to įgyvendinti dėl to paties reguliavimo. Tam, kad versle būtų pritaikomos inovacijos, reikalingos papildomos investicijos. Vienas iš paprasčiausių būdų sutaupyti lėšų inovacijų pritaikymui gali būti pigesnės žaliavos pirkimas. Perdirbėjams gali būti užkertamas kelias maksimizuoti savo pelną, kuris po to gali būti panaudojamas investavimui į plėtrą, veiklos efektyvinimą ar inovacijas.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kartu su Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 str. 3 d. 1 p. nurodytu draudimu perkant žalią pieną iš tos pačios žalio pieno pardavėjų grupės, žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą, apsunkinta supirkimo kainos mažinimo procedūra sukuria panašias pasekmes kaip ir kainų nustatymas. Konkurencijos tarybos Gairėse nurodoma, kad kainų nustatymas ir kartu pasunkintas jų keitimas palengvina konkuruojantiems ūkio subjektams galimybę derinti tarpusavio kainodaros strategiją ir sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus. Tokiu būdu nustatytas kainų lygis ūkio subjektams galėtų veikti kaip orientyras, kokio kainų lygio reikia laikytis rinkoje. Toks reglamentavimas iš esmės galėtų būti prilyginamas kartelio veikimui: laikomasi maksimalių kainų kaip orientyro, nors, nesant nustatytų maksimalių kainų, rinkoje kainos galėtų būti ir mažesnės, nes ūkio subjektai konkuruotų kainomis.
Būtent to galima tikėtis iš žalio pieno gamintojų, kuriems teisės aktais bus sukuriamos prielaidos veikti de facto kartelinėmis sąlygomis. Žalio pieno gamintojams fiksuojant aukštą kainą ir kartu apsunkinant galimybes ją mažinti, žalą patirtų tiek pieno perdirbėjai ir pardavėjai, tiek vartotojai.
Dėl kainos nustatymo ir keitimo
Laisvas susitarimas dėl sutarties kainos – esminis pirkimo-pardavimo sutarties elementas. Pieno pirkimo–pardavimo santykiai klostosi tarp dviejų lygiaverčių ūkine veikla užsiimančių subjektų. Vienas iš esminių pirkimo–pardavimo sutarties elementų – sutarta kaina. Civilinio kodekso (CK) 6.313 str. 1 d. numatyta, jog parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Tai reiškia, kad produkto kaina nustatoma ne kokio nors trečiojo asmens, o šalių, kurios yra pirkimo–pardavimo santykių subjektai. Jeigu kuri nors iš santykio šalių nesutinka su siūloma kaina, pirkimo–pardavimo sutartis negalioja, nes trūksta vieno iš esminių CK 6.305 str. 1 d. numatytų pirkimo–pardavimo sutarties elementų. Bet koks valstybės institucijų kišimasis arba reikalavimas joms patvirtinti keičiamas sutartinių santykių sąlygas, šiuo atveju kainą, prieštarautų vienam iš esminių civilinės teisės principų, numatytų CK 1.2 str. 1 d., jog civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo ir sutarčių laisvės principams.
Tam tikrais atvejais, kai valstybė įsiterpia į prekių ar paslaugų kainos nustatymo mechanizmą. Tačiau tai dažniausiai pasireiškia tik „verslas – vartotojas”, kai viena iš santykių šalių yra silpnesnė, o ne „verslas – verslas” tipo santykiuose. Štai Elektros energetikos įstatymas numato prezumpciją, kad elektros energijos kainos yra nereguliuojamos. Išimtys galimos tik tada, jei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įvykdžiusi elektros energijos rinkos tyrimą, nustato, kad toks gamintojas ar nepriklausomas tiekėjas turi didelę įtaką rinkoje ir dėl veiksmingos konkurencijos trūkumo gali taikyti pernelyg dideles kainas arba naudoti kainų spaudimą, tuo darydamas žalą rinkos dalyviams. Taip pat būtina konsultuotis su Konkurencijos taryba.
Matyti, kad net sektoriuje, kuriame jau gali būti taikomas kainų reguliavimas, tai yra išimtinis atvejis, kuriam taikoma daug įstatyminių reikalavimų ir principų. Tuo tarpu, žalio pieno pirkimo kainos mažinimas, kuris taip pat yra valstybės kišimasis į kainų keitimą, numatomas kaip bendroji, o ne išimtinė taisyklė. Taip pat šiai pokyčio kontrolei praktiškai nenumatomi saugikliai dėl galimo Agentūros piktnaudžiavimo ir paties kainų reguliavimo taikymo tik būtinybei esant. Atkreipiame dėmesį, kad situaciją apsunkina ne tik kainų kontrolės mechanizmo taikymas, bet ir tai, kad Įsakyme nurodytos priežastys, kurios būtų laikomos pakankamomis mažinti kainą, yra neobjektyvios, nekonkrečios, paliekančios daug erdvės interpretacijai ir galimai sudarančios didelę administracinę naštą. Norintiems pakeisti pieno pirkimo kainą reikės pateikti daug skaičiavimų, kurie turėtų būti pagrįsti pieno gaminių pardavimų sutartimis ir kitais duomenimis. Vien tokie skaičiavimai sukels pareiškiančiajai šaliai didelę administracinę naštą ruošiant šiuos dokumentus. Kyla abejonė, ar Įstatyme numatytas terminas bus pakankamas Agentūrai susipažinti su visais jai pateiktais dokumentais ir skaičiavimais. Įmanoma situacija, kad Agentūrai tikrinant šiuos duomenis, į juos gali būti atsižvelgiama paviršutiniškai. Taip pati kyla grėsmė, kad Agentūra gali piktnaudžiauti jau suteiktomis galiomis, nes vertinant pirkimo-pardavimo sutartis paliekama daug vietos interpretavimui.
Dėl šių priežasčių siūlome nepritarti Įsakymo projektui.
