Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo NR. I-552 11 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo NR. I-1343 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 11 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (Projektas (1)) ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (Projektas 2)) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
SANTRAUKA
LLRI nepritaria atnaujintam Sveikatos sistemos įstatymo projektui ir Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimui dėl šių priežasčių:
- Projektai prieštarauja Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo nutarimams. Projekto rengėjai nepagrįstai nemokamos medicinos pagalbos sąvoką sutapatina su nemokama visa sveikatos priežiūra ir iš esmės visas sveikatos priežiūros paslaugas prilygina valstybės biudžeto apmokamoms paslaugoms.
- Priėmus siūlomus pakeitimus būtų apribota pacientų teisė gauti aukštesnės kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, rinktis aukštesnės kokybės medicinos priemones.
- Dalis privačių gydymo įstaigų nebus pajėgios paslaugų kaina konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis, todėl tiesiog bus priverstos pasitraukti iš sveikatos sektoriaus. Dėl sumažėjusios konkurencijos valstybė susidurs su dar didesne problema visiems pacientams laiku užtikrinti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Bus sumažintos pacientų galimybės rinkis gydymo įstaigą.
- Būtų panaikinamas vienas iš dabar esančių teisėtų sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių – pacientams patiems padengiant brangiau kainuojančių kompensuojamų paslaugų faktinį kainų skirtumą. Dėl to gydymo įstaigos patirs dar didesnius nuostolius, o sveikatos sistema neteks šiuo metu itin reikalingų lėšų.
- Nebūtų pasiektas Projekto tikslas – didinti sveikatos sektoriaus skaidrumą. Pacientai, negalėdami legaliais būdais susimokėti už kokybiškesnes paslaugas, dar dažniau ieškos nelegalių atsiskaitymo būdų
- Gydytojų konsiliumų organizavimas sukeltų papildomą naštą sveikatos priežiūros įstaigoms ir gydytojams, kurie turėtų atsitraukti nuo savo tiesioginio darbo, dėl to gali dar labiau padidėti pacientų laukimo eilės.
- Pacientas, apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu, prarastų valstybės kompensaciją, jeigu, įvertinus gydytojų konsiliumo sprendimą, vis tiek norėtų rinktis brangesnį gydymą.
1. Dėl Sveikatos sistemos įstatymo 11 straipsnio pakeitimo
1.1. Įstatymo projektu (1) siūloma pakeisti Sveikatos sistemos įstatymo 11 str. 4 punktą siekiant nustatyti, kad pacientas, pageidaujantis gauti kitokias maitinimo, apgyvendinimo, transportavimo ar aptarnavimo paslaugas nei tas, už kurias sveikatos priežiūros įstaigai kompensuoja valstybė, turi už jas apmokėti pats, tačiau šių paslaugų bendra kaina negali viršyti 1,4 bazinės socialinės išmokos (BSI) už 1 lovadienį (t. y. 182 Lt)[1]. Taigi, pagal naują reglamentavimą asmens sveikatos priežiūros įstaigos (toliau – ASPĮ) negalės nustatyti aukštesnių maitinimo, apgyvendinimo, transportavimo ar aptarnavimo paslaugų kainų nei nustatytas maksimalus dydis (1,4 BSI už lovadienį). Pagal dabartinį reglamentavimą ASPĮ gali laisvai nusistatyti minėtų paslaugų kainas.
Atsižvelgiant į tai, kad gydymo įstaigos patiria nemažai sąnaudų, susijusių su pacientų aptarnavimu, brangios įrangos naudojimu, specialistų konsultacijomis ir pan. (t. y. įvertinus visas išlaidas, susijusias su sveikatos priežiūra) neturėtų būti ribojama galimybė įstaigoms pačioms nusistatyti paslaugų įkainių. Toks reguliavimas taip pat turėtų neigiamas pasekmes paslaugų kokybei, nes pacientai negalėtų pasirinkti jiems tinkamesnių ir geresnių maitinimo, apgyvendinimo, transportavimo ar aptarnavimo paslaugų toje gydymo įstaigoje.
2. Dėl Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio pakeitimo
2.1.Panaikinama pacientų teisė rinktis geresnės kokybės paslaugas
Šiuo metu įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad valstybės laiduojama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) įstaigose turi būti teikiama nemokamai ir už šias sveikatos priežiūros paslaugas iš paciento negali būti reikalaujama papildomo mokesčio. Tačiau pacientai savo iniciatyva gali pasirinkti brangiau kainuojančias paslaugas ir jų kainų skirtumą apmokėti patys. Būtent pastarąją galimybę įstatymo projektu siūloma panaikinti. Priėmus pakeitimus pacientai turėtų galimybę gauti tik bazinio lygio sveikatos priežiūros paslaugas.
Tokiu atveju būtų ribojama pacientų teisė gauti aukštesnės kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, rinktis geresnes medicinos priemones (vaistus, aparatus ir kt.), gauti naujausias gydymo ir diagnostines procedūras. Taip pat būtų apribotos pacientų teisės laisvai pasirinkti gydymo procedūrą ir jos teikėją, turint išsamią informaciją apie savo sveikatos būklę.
Projekto rengėjai nepagrįstai teigia, kad negali būti nei pigesnių nei brangesnių sveikatos priežiūros paslaugų, nes Sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra nustatyta bazinė tam tikros paslaugos kaina. Tačiau realybėje taip nėra, nes sveikatos priežiūros paslaugos gali būti teikiamos naudojant skirtingas technologijas, kas lemia ir skirtingas paslaugų teikimo sąnaudas. Paslaugos skirtinga kaina priklauso ne tik nuo medicinos įrangos galimybių, technologijų sudėtingumo, bet ir nuo apmokėjimo už tą pačią paslaugą (balo vertė skirtingose teritorinėse ligonių kasose (TLK) svyruoja). Pavyzdžiui, magnetinio rezonanso tomografijos tyrimo balo vertė 2012 m. Kauno TLK buvo 0,61 lito, o Panevėžio TLK 0,89 lito už 1 balą.[2]
Akivaizdu, kad valstybė šiuo metu nėra pajėgi padengti realių paslaugos sąnaudų, t. y. kompensuoti visą balo vertę, todėl bet kokie siūlymai suvienodinti paslaugų kainas yra neobjektyvūs ir nepagrįsti. Panaikinus galimybę pacientams rinktis brangiau kainuojančias paslaugas patiems apmokant paslaugų skirtumą susidarytų situacija, kad ASPĮ suteiktų paslaugų sąnaudos dar labiau išaugtų (paslaugų kaina dar labiau nepadengs jų sąnaudų, dėl to ASPĮ patirs dar didesnius finansinius nuostolius).
2.2.Įstatymo projekto nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo doktrinai
Įstatymo projektai parengti siekiant įgyvendinti konstitucinį principą, kuriuo valstybė įpareigojama rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti nemokamą medicinos pagalbą bei sveikatos priežiūros paslaugų teikimą žmogui, apdraustam privalomuoju sveikatos draudimu. Tačiau Projektų rengėjai nepagrįstai išplečia „nemokamos“ medicinos pagalbos apimtį ir visas sveikatos priežiūros paslaugas sutapatina su būtinąja medicinos pagalba.
Visų pirma reikia pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas (toliau – KT) 2013 m. gegužės 16 d. nutarime ir 2014 m. vasario 26 d. nutarimo išaiškinime išaiškinimo LNSS modelio turinį[3]. KT išskyrė dvi Konstitucijos laiduojamas teises į sveikatos priežiūrą: teisę į būtinąją pagalbą, siekiant išgelbėti žmogaus gyvybę (1), ir teisę į sveikatos priežiūros paslaugos plačiąja prasme (2) (šeimos medicinos, odontologijos, dienos chirurgijos, planinės stacionarinės chirurgijos ir kitos paslaugos). Pirmoji yra teikiama visiems ir finansuojama iš valstybės biudžeto („nemokamai“). Antroji – iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų (taip pat ir iš kitų šaltinių: papildomo sveikatos draudimo, tiesioginių gyventojų mokėjimų, kt.). Be to, skirtingai nuo būtinosios pagalbos, sveikatos priežiūros paslaugos gali būti teikiamos ne visiems, o tik apsidraudusiems. KT gana griežtai nubrėžia ir kitą skirtumą tarp būtinosios pagalbos ir sveikatos priežiūros paslaugų, pasakydamas, kad „už sveikatos priežiūros paslaugas, teikiamas privalomuoju sveikatos draudimu neapdraustiems (neapsidraudusiems) asmenims, iš šio draudimo lėšų negali būti apmokama“ (žr. Konstitucinio Teismo nutarimo konstatuojamąją dalį, IV, 1.6).
Ribą, kur baigiasi būtinoji pagalba ir kur prasideda sveikatos priežiūros paslaugos, turėtų nustatyti įstatymų leidėjas. Bet KT čia pat pabrėžia, kad negalima išplėsti būtinosios pagalbos sąvokos tiek, kad ji apimtų visas sveikatos priežiūros paslaugas. KT šioje vietoje yra gana kategoriškas: „nemokama medicinos pagalba visiems piliečiams privalo būti užtikrinta tokia apimtimi, kokia ji yra būtina žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti“ (žr. Konstitucinio teismo konstatuojamąją dalį, IV, 1.4). Kadangi būtinoji pagalba yra apmokama iš valstybės biudžeto, ji negali būti plečiama tiek, kad tai sudarytų per didelę naštą šalies finansams. Būtent dėl to, atsiranda sąvoka „sveikatos priežiūros paslaugos“, kurios turi būti apmokamos ne iš valstybės biudžeto, bet iš visų kitų aukščiau paminėtų šaltinių: sveikatos draudimo, privačių lėšų. Vadovaujantis Konstitucija ir KT išaiškinimu iš valstybės biudžeto apmokama gali būti tik būtinoji medicinos pagalba. Todėl Projekto rengėjai nepagrįstai nemokamos medicinos pagalbos sąvoką sutapatina su nemokama visa sveikatos priežiūra ir iš esmės visas sveikatos priežiūros paslaugas prilygina valstybės biudžeto apmokamoms paslaugoms, kas prieštarauja Konstitucijai ir minėtam KT nutarimui.
2.3.Mažinama konkurencija ir pacientų galimybės pasirinkti sveikatos priežiūros paslaugų teikėją
Atsižvelgiant į privačių gydymo įstaigų ribotas galimybes teigti paslaugas tik už valstybės nustatytus įkainius, jos bus nepajėgios paslaugų kaina konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis, kuriose paslaugų kaina yra mažesnė dėl skirtingų apskaitos reikalavimų[4]. Todėl dalis privačių gydymo įstaigų tiesiog bus priverstos pasitraukti iš sveikatos sektoriaus. Dėl sumažėjusios konkurencijos valstybė susidurs su dar didesne problema visiems pacientams laiku užtikrinti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Taip pat pacientams sumažėtų galimybės pasirinkti gydymo įstaigą.
Nors Konkurencijos Tarybos teigimu[5], Projektu siūlomos nuostatos savaime nesukuria konkurencinių sąlygų skirtumų, tačiau tik tuo atveju, jeigu visoms LNSS sistemoje veikiančioms įstaigoms (tiek viešoms, tiek privačioms) taikomos kitos konkurencijos sąlygos (pvz., reikalavimai atitinkamai veiklai vykdyti, sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertės kompensavimas ir pan.) yra vienodos. Šiuo atveju Konkurencijos Taryba nevertinto skirtingų buhalterinės apskaitos reikalavimų privačioms ir valstybinėms gydymo įstaigoms, kas akivaizdu daro įtaką gydymo įstaigoms konkuruojant dėl paslaugų kainų. Taip pat pažymėtina, kad 2014 m. pateiktuose LR Sveikatos draudimo (XIIP-1490), LR Sveikatos priežiūros įstaigų (XIIP-1491) ir LR Sveikatos sistemos (XIIP-1492) įstatymų pakeitimo projektuose nustatyti skirtingi reikalavimai LNSS priklausančioms ir nepriklausančioms gydymo įstaigoms, siekiančioms gauti paslaugų kompensavimą iš PSDF. Tai rodo, kad sukuriamos nevienodos konkurencinės sąlygos tarp privačių ir valstybinių paslaugų teikėjų. Dėl to siūlomas Sveikatos sistemos 49 str. pakeitimas neužtikrintų sąžiningos konkurencijos tarp paslaugų teikėjų, pažeistų Konkurencijos įstatymo 4 str., kuriame įtvirtinta viešojo sektoriaus institucijų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.
2.4.Panaikinamas vienas iš sveikatos sistemos finansavimo šaltinių
Priėmus įstatymo pakeitimus būtų apribojamas vienas iš dabar esančių teisėtų sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių – žmonių asmeniniai mokėjimai patiems padengiant brangiau kainuojančių kompensuojamų paslaugų faktinį kainų skirtumą. Pacientui apribojus galimybę prisimokėti, sveikatos sistema netektų lėšų iš asmeninių žmonių mokėjimų, kurios, žinant ribotas valstybės galimybes teikti medicinos paslaugas nemokamai, yra itin reikalingos sveikatos sistemai finansuoti ir funkcionuoti. Pažymėtina, kad privačios išlaidos sveikatai Lietuvoje 2011 metais sudarė 28,7 proc. visų sveikatos išlaidų, o asmenų tiesioginiai mokėjimai (angl. out–of–pocket) sudarė 97,4 proc. privačių išlaidų sveikatai.[6] Tai rodo, kad tiesioginiai mokėjimai sveikatos sektoriui yra ypač svarbus finansavimo šaltinis.
Esant ribotiems valstybės finansiniams ištekliams neįmanoma finansuoti visų medicinos paslaugų. Dėl sumažėjusio finansavimo sveikatos sektoriui (uždraudus pacientams savo iniciatyva prisimokėti) bus dar sudėtingiau užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą. Jau dabar daugelis sveikatos priežiūros įstaigų praėjusius metus baigė nuostolingai, vykdė viršplanines sutartis ir negavo už jas apmokėjimo.
Iš Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos 2014 m. sausio mėn. atliktos apklausos, kurioje dalyvavo 60 gydymo įstaigų, sąnaudos sveikatos priežiūros paslaugoms teikti viršijo pajamas iš PSDF 8,2 milijono litų; kreditoriniai įsiskolinimai per 2013 metus išaugo 2,4 milijono litų ir metų pabaigoje sudarė 62,2 milijono litų.; 48 sveikatos priežiūros įstaigos suteikė viršplaninių paslaugų už 15,1 milijono litų; o per 2011, 2012 ir 2013 metus suteikta ir neapmokėta viršplaninių paslaugų už 58,0 milijonus litų; blogiausioje finansinėje padėtyje 2013 m. buvo stacionarinės sveikatos priežiūros įstaigos, tik 14 proc. respondentų metų pabaigoje subalansavo savo biudžetus.[7]
Tokia situacija rodo, kad įstaigoms trūksta lėšų, suteiktos viršplaninės paslaugos neapmokamos, todėl panaikinus galimybę pacientams susimokėti už brangiau kainuojančias paslaugas dauguma įstaigų (tiek valstybinės, tiek privačios) patirtų dar didesnius nuostolius. Dalis privačių gydymo įstaigų būtų priverstos nutraukti veiklą. Dėl to sumažėtų konkurencija ir skaidrumas sveikatos sistemoje bei pacientų galimybės rinktis gydymo įstaigą.
2.5.Nebus padidintas sveikatos sistemos skaidrumas
Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad priėmus įstatymo pakeitimus ir uždraudus pacientams savo noru už paslaugas susimokėti patiems, Lietuvos sveikatos sistemoje bus padidintas skaidrumas. Sutinkame su Projektų rengėjų iškeltu tikslu – mažinti korupciją ir didinti sveikatos sistemos skaidrumą. Tačiau, akivaizdu, kad uždraudus galimybę už sveikatos priežiūros paslaugas pacientams susimokėti patiems, jie ieškos kitų būdų, kaip gauti reikalingą geresnę paslaugą. Todėl, priešingai, nei teigiama Projekto lydimojoje medžiagoje korupcija medicinoje ne tik nemažėtų, bet dar labiau didėtų. Pacientai, negalėdami legaliais būdais prisimokėti už geresnes paslaugas, dar dažniau naudos nelegalius atsiskaitymo būdus (pvz., neformalius atsiskaitymus „vokeliuose“; dovanas gydytojams ar pan.). Atsižvelgiant į tai, siūlomas reglamentavimas sudarytų dar palankesnes sąlygas šešėliui medicinoje plėtotis. Vienas iš Projekto tikslų – didinti sveikatos sektoriaus skaidrumą – nebūtų pasiektas.
2.6.Neįvertintas įstatymo projekto poveikis
Projekto lydimojoje medžiagoje teigiama, kad neigiamų įstatymo projekto pasekmių nenumatoma. Akivaizdu, kad Projektas sukels neigiamas pasekmes tiek pacientams, tiek sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, tiek visai sveikatos sistemai.
Visų pirma, panaikinus galimybę pacientams patiems sumokėti kompensuojamų brangesnių paslaugų kainų faktinį skirtumą, pacientai praras galimybę gauti geresnės kokybės paslaugas ir medicinos priemonės. Pažymėtina, kad savo iniciatyva norintys susimokėti pacientai nesukuria jokios papildomos naštos nei valstybei, nei paslaugų teikėjams. Atvirkščiai, tik palengvina valstybės prisiimamų įsipareigojimų finansuoti sveikatos priežiūros paslaugas vykdymą. Antra, jeigu bus panaikinta tokia galimybė, tai valstybė turės kompensuoti pacientui teikiamas aukštos kokybės brangiai kainuojančias paslaugas. Dėl to didėtų finansinė našta pačiai valstybei, kuri ir šiuo metu nėra pajėgi apmokėti visos paslaugos kainos. Trečia, valstybei neišgalint apmokėti visos paslaugos kainos, bus teikiamos pačios paprasčiausios, standartinės, visiems pacientams vienodos paslaugos, nebus užtikrintas kokybiškų paslaugų teikimas. Tai sukels dar didesnius sveikatos priežiūros įstaigų patiriamus nuostolius.
3. Dėl Sveikatos draudimo 10 straipsnio pakeitimo
3.1.Gydytojų konsiliumų organizavimas sukeltų papildomą naštą
Įstatymo projeko (2) 10 str. 5 punke siūloma nustatyti, kad vaistų ir medicinos pagalbos priemonių, naudojamų teikiant dienos chirurgijos, dienos stacionaro, stacionaro paslaugas apdraustiesiems, išlaidos apmokamos iš PSDF biudžeto, išskyrus atvejus kai apdraustasis, gydytojų konsiliumui pagal paciento gydymo indikacijas rekomendavus, pasirenka brangesnius, negu yra taikomi pagal nustatytus diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašus ar diagnostikos ir gydymo protokolus vaistus ar medicinos pagalbos priemones.
Įstatymo projekte (2) paliekama galimybe pacientui pasirinkti brangesnį gydymą, kai tai nusprendžia gydytojų konsiliumas. Kitaip sakant, kiekvienu atveju, kai pacientas norėtų rinktis brangesnes paslaugas gydytojų konsiliumas nuspręstų, ar toks gydymas pacientui yra būtinas ar ne. Taigi, kiekvieną kartą organizuojant gydytojų konsiliumus tai sukeltų papildomą naštą sveikatos priežiūros įstaigoms ir gydytojams, kurie turėtų atsitraukti nuo savo tiesioginio darbo, dėl to gali dar labiau padidėti pacientų laukimo eilės ir kt. Tai atvejais, kai gydytojų konsiliumas nuspręs, kad pacientui brangesnis gydymas nėra būtinas, bet pacientas vis tiek pageidauja gauti kitus brangesnius vaistus ar medicinos pagalbos priemones, visą jų kainą pacientas privalėtų apmokėti iš savo lėšų.
Taigi, pacientas, apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu ir mokantis draudimo įmokas, prarastų valstybės kompensaciją, kas būtų neteisinga jo atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad galimybės organizuoti gydytojų konsiliumus yra numatyta tik stacionarinėje įstaigoje. Taigi, pacientui kreipiantis dėl ambulatorinių paslaugų jokių galimybių pasirinkti geresnį gydymą jam nebelieka.
Išvados ir pasiūlymai:
1. Atsisakyti priimti siūlomą Sveikatos sistemos įstatymo 11 straipsnio pakeitimą dėl šių priežasčių:
- Gydymo įstaigos patiria didelių sąnaudų, susijusių su pacientų aptarnavimu, brangios įrangos naudojimu, specialistų konsultacijomis ir pan., todėl neturėtų būti ribojama galimybė įstaigoms pačioms nusistatyti paslaugų įkainius.
- Priėmus pakeitimą būtų apribota galimybė pacientams gauti geresnes maitinimo, apgyvendinimo, transportavimo ar aptarnavimo paslaugas.
2. Atsisakyti priimti siūlomą Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio pakeitimą dėl šių priežasčių:
- Projektas prieštarauja Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo nutarimams. Projekto rengėjai nepagrįstai nemokamos medicinos pagalbos sąvoką sutapatina su nemokama visa sveikatos priežiūra ir iš esmės visas sveikatos priežiūros paslaugas prilygina valstybės biudžeto apmokamoms paslaugoms.
- Priėmus siūlomus pakeitimus būtų apribota pacientų teisė gauti aukštesnės kokybės sveikatos priežiūros paslaugas.
- Dalis privačių gydymo įstaigų nebus pajėgios paslaugų kaina konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis, todėl tiesiog bus priverstos pasitraukti iš sveikatos sektoriaus. Dėl sumažėjusios konkurencijos valstybė susidurs su dar didesne problema visiems pacientams laiku užtikrinti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Bus sumažintos pacientų galimybės rinkis gydymo įstaigą.
- Būtų apribojamas vienas iš šiuo metu esančių teisėtų sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių – pacientams patiems padengiant brangiau kainuojančių kompensuojamų paslaugų faktinį kainų skirtumą. Dėl to gydymo įstaigos patirs dar didesnius nuostolius, o sveikatos sistema neteks šiuo metu itin reikalingų lėšų.
- Nebūtų pasiektas Projekto tikslas – didinti sveikatos sektoriaus skaidrumą. Pacientai, negalėdami legaliais būdais susimokėti už kokybiškesnes paslaugas, dar dažniau ieškos nelegalių atsiskaitymo būdų.
3. Atsisakyti priimti siūlomą Sveikatos draudimo 10 straipsnio pakeitimą dėl šių priežasčių:
- Gydytojų konsiliumų organizavimas sukeltų papildomą naštą sveikatos priežiūros įstaigoms ir gydytojams, kurie turėtų atsitraukti nuo savo tiesioginio darbo, dėl to gali dar labiau padidėti pacientų laukimo eilės.
- Pacientas, apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu, prarastų valstybės kompensaciją, jeigu, įvertinus gydytojų konsiliumo sprendimą, vis tiek norėtų rinktis brangesnį gydymą.
4. Tobulinti įstatymo projektus:
- Siekiant sumažinti nelegalių atsiskaitymų sveikatos priežiūroje mastus, didinti skaidrumą, gerinti paslaugų prieinamumą bei pritraukti papildomų lėšų į sveikatos sektorių reikia įteisinti legalias priemokas už sveikatos priežiūros paslaugas. Įstatymo leidėjui atskyrus valstybės laiduojamą būtinąją medicinos pagalbą, kuri apmokama iš valstybės lėšų, kitoms sveikatos priežiūros paslaugoms įteisinti priemokas (apsaugant socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes, t. y. tais atvejais, kai pacientai negali susimokėti patys, įvertinus socialinius kriterijus, paslaugų suteikimą turėtų kompensuoti valstybė).
[1] Lietuvoje bazinė socialinė išmoka 2014 metais yra 130 Lt. Reiškia, maksimali paciento mokama suma už maitinimo, apgyvendinimo, transportavimo ar aptarnavimo paslaugas negalėtų viršyti 182 litų už 1 lovadienį (1,4×130 Lt).
[3] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas dėl pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat dėl motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo, Valstybės žinios, 2013-05-21, Nr. 52-2604
[4] Šiuo metu nevienodas konkurencinės sąlygas teikiant sveikatos priežiūros paslaugas sukuria valstybinėms ir privačioms ASPĮ taikomi skirtingi buhalterinės apskaitos principai. Valstybinės ASPĮ neapskaito ilgalaikio turto (pastatų, brangios medicinos įrangos) nusidėvėjimo, todėl nepatiria dalies buhalterinių išlaidų, nes šis turtas, naudojamas pagal panaudos sutartis, dažniausiai yra valstybės ar savivaldybių (steigėjų) nuosavybė. Tuo tarpu privačios ASPĮ, skirtingai nuo valstybinių ASPĮ, apskaito ilgalaikį turtą, skaičiuoja jo amortizaciją, patirdamos papildomas dideles sąnaudas.
[5] Konkurencijos Tarybos pastabos Dėl LR sveikatos sistemos įstatymo 11 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, 2014-02-04
[7] Šaltinis: Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos suteikta informacija.
