Dėl Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto XIP-2919(2)
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Dar Projekto koncepcijoje (Nr. 3904-01) įvardintos aktualios teritorijų planavimo sistemos problemos – teritorijos planavimo procese dalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų neapibrėžtumas, teritorijos planavimo dokumentų nesuderinamumas ir hierarchijos nebuvimas, paties proceso veiksmingumas ir reali trukmė. Tačiau parengtas Projektas neapima esminės teritorijų planavimo sistemos ydos – neatitikimo tarp apribojimų naudotis nuosavybe bei pareigų masto, kurį savininkams sukuria teritorijų planavimas ir savininkų galimybės paveikti planavimo procesus.
Abejotina, kad Projektas sukurs tvarką, suteikiančią palankiausias galimybes Lietuvos gyventojams naudotis teritorijomis ir užtikrins privačios nuosavybės apsaugą:
1) Privatiems subjektas gali būti ribojamos investicijų galimybės savivaldybėse
2.14 str. numatoma, kad neprioritetinėse plėtros teritorijose savivaldybė įsipareigoja vystyti infrastruktūrą.
Siūlome patikslinti nuostatą, kad tai neužkirstų kelio privatiems subjektams investuoti į socialinę ir (ar) inžinerinę infrastruktūrą, kurios vystyti neįsipareigoja valstybė ar savivaldybės.
2) Valstybės svarbių projektų mechanizmas palengvina teritorinį planavimą, tačiau – ne visiems
Valstybės svarbių projektų mechanizmas palengvins teritorijų planavimo procesus tam tikriems investuotojams, o tai gali lemti, kad vis daugiau privačių asmenų sieks valstybės institucijų paramos jų projektams, nei vykdyti juos bendra tvarka. Dėl išskirtinio valstybei svarbių projektų mechanizmo nepalankioje padėtyje atsiranda kaimyninių žemės sklypų savininkų teisės ir interesai, bei investuotojai, vykdantys teritorijų planavimą bendrąja tvarka. Ekonominės-ūkinės veiklos vykdymas yra privataus sektoriaus prerogatyva, todėl valstybei svarbių projektų institutas ir teritorijų planavimo schema turi būti išimtis, o ne taisyklė. Šiuo metu galiojantys teisės aktai leidžia valdžios institucijoms praktiškai bet kurį projektą patvirtinti kaip valstybei svarbų, tačiau valstybei nėra paranku kiekvieną projektą pripažinti valstybei svarbiu, nes tai reikalauja detalių kompleksinių planų, dažno jų keitimo ir neužtikrina sąžiningos konkurencijos bei Europos Sąjungos valstybės pagalbos reguliavimo.
Siūlome koreguoti 2.43 str. nustatant, kad valstybei svarbūs projektai pripažįstami tik išimtiniais atvejais, ribojant, keliems projektas vienu metu valstybė gali būti suteikusi valstybei svarbių projektų statusą.
3) Viešojo intereso sąvokos turinys sukuria teisinį neaiškumą teritorijų planavimo procese
Projekte viešojo intereso apibrėžimas sukuria galimybes plačiai interpretuoti viešąjį interesą bei įtvirtina vienpusę gamtos išteklių, aplinkos apsaugos, valstybės ar savivaldybės vykdomai veiklai reikalingų išteklių apsaugą, neatsižvelgiant į privačios nuosavybės apsaugą ir gynimą, kuris taip pat pripažįstamas viešuoju interesu. Konstitucinis Teismas nurodo[1], kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės.
Taip pat pažymėtina, jog viešasis interesas yra ir investicijų skatinimas bei joms palankių sąlygų sudarymas, taip pat ir infrastruktūros plėtra. Todėl viešasis aplinkos apsaugos, darnios plėtros interesas a priori nėra ir negali būti svarbesnis nei visuomenės socialinės, ekonominės plėtros interesai. Pažymėtina, jog pernelyg neapibrėžtas viešojo intereso sąvokos turinys sukuria teisinį neaiškumą teritorijų planavimo procese. Kaip pažymi Konstitucinis Teismas[2], įstatymų leidėjui bei kitiems teisėkūros subjektams keliama pareigą nustatyti tik tokius teisinius reguliavimus, kurie yra aiškūs. Platus, daugiaprasmiškas, vienpusę išteklių apsaugą įtvirtinanti viešojo intereso sąvoka prieštarautų minėtam KT aiškinimui.
Siūlome įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalį papildyti 6 punktu jį išdėstant taip:
6) Ekonominę naudą kuriančios arba kursiančios iniciatyvos, investicijos, ekonominės veiklos plėtra.
4) Viešosios erdvės ir visuomenės apibrėžimai sukuria teisinį neaiškumą
Projekto 2.44 str. nurodyta, jog visuomenė yra vienas arba daugiau fizinių ir (ar) juridinių asmenų, jų asociacijos, organizacijos ar grupės. To paties straipsnio 45 punkte įtvirtinama viešosios erdvės sąvoka, pagal kurią viešąja erdve laikoma gyvenamosios vietovės urbanizuotos teritorijos struktūros elementas, skirtas visuomenės bendriesiems interesams. Sistemiškai analizuojant minėtus straipsnius, galima išvada, jog vieno žmogaus gyvenamosios vietovės struktūros elementas (pvz., sklypas), naudojamas to žmogaus (visuomenės) interesams, gali būti pripažįstamas viešąja erdve. Toks reguliavimas iš principo pažeidžia konstitucinę asmens teisę į nuosavybę ir privatumą ir laikomas ydingu.
Siūlome patikslinti 2.45 str. įtvirtintą viešosios erdvės sąvoką pateikiant ją apibrėžiančius kriterijus ir įtvirtinti, jog asmens privati nuosavybė nėra vieša erdvė.
5) Teritorijų planavimo tikslai gina tik vieną pusę
Projekto 3 straipsnio 1 dalyje yra įvardyti teritorijų planavimo tikslai. Labiausiai akcentuojami ekologiniai, gamtiniai, tikslinio žemės naudojimo tikslai. Tačiau nei viename iš tikslų nėra paminėta asmens teisė geriausiai pasinaudoti savo nuosavybe asmeninei gerovei kurti. Asmens teisė į nuosavybę bei jos panaudojimą yra viena pamatinių Konstitucijos ginamų vertybių. Teritorijų planavimo procesas yra svarbi veikla, visais atvejais turinti įtakos kitų asmenų teisei į nuosavybę bei jos panaudojimą. Nekeliant tikslo teritorijų planavimo procese derinti asmens teisės geriausiai panaudoti savo nuosavybę yra iškraipomas interesų balansas bei nesudaromos sąlygos harmoningai valstybės teritorijos raidai.
Siūlome 3 straipsnio 1 dalį papildyti 9 punktu jį išdėstant taip:
9) Sudaryti sąlygas geriausiai žmonėms pasinaudoti nuosavybe ir turtu asmeninei gerovei kurti.
3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, jog vienas iš teritorijų planavimo tikslų yra sudaryti sąlygas teritorijų planavimo investicijoms, kuriančioms socialinį ir ekonominį gerbūvį, kokybiškas gyvenimo sąlygas. Tokia norma reiškia, jog bus sudaromos sąlygos tik toms investicijoms, kurios kuria ir socialinį, ir ekonominį gerbūvį, ir kokybiškas gyvenimo sąlygas. Tokia teiginio formuluotė sumažina galimybes investicijoms, kurios iš principo yra teigiamos, tačiau neatitinka visų išvardytų kriterijų. Pavyzdžiui, privataus labdaros fondo investicijos naujo vaikų dienos centro steigimui neatneš ekonominės naudos, tačiau atneš socialinę naudą bei prisidės prie kokybiškų gyvenimo sąlygų kūrimo. Pagal dabartinį projektą, minėto centro steigimas nebūtų laikomas tokia investicija, kuriai būtų siekiama sudaryti sąlygas, kadangi neatitinka ekonominės gerovės kūrimo reikalavimų.
Taip pat siūlome keisti žodį gerbūvis į žodį gerovė, nes pagal Lietuvių valstybinės kalbos komisijos išaiškinimą, Projekte vartojamas žodis prieštarauja valstybinės bendrinės kalbos reikalavimams bei yra neteiktinas vertinys.
Siūlome 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą išdėstyti taip:
6) Sudaryti sąlygas privačioms investicijoms, kuriančioms socialinę ir ar ekonominę gerbūvį gerovę ar kokybiškas gyvenimo sąlygas.
6) Projekte numatyti diskriminaciniai reikalavimai bei neaiškiai suformuluotos sąvokos iškreips teritorijų planavimo proceso šalių interesų balansą
Projekto 15 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytas vienas iš teritorijos naudojimo privalomųjų reikalavimų – išskiriamos urbanizuotos, urbanizuojamos ir neurbanizuojamos teritorijos (arba nurodomos jų plėtros kryptys), nustatant prioritetinės plėtros teritorijas ir galimą plėtros mastą, prioritetines ir kitas galimas veiklas. Lingvistiniu požiūriu sąvoka nėra tiksli, tinkamesnė žodžio forma būtų nustatomos.
Taip pat nėra aišku, ką reiškia normoje minimi „galimi plėtros mastai ir kitos galimos veiklos“. LLRI nuomone, įstatyme visiškai pakanka įvardyti prioritetinės veiklos teritorijų nustatymo reikalavimą. Sąvoka „galimi plėtros mastai ir kitos galimos veiklos“ yra perteklinė, ir dėl galimybės ja manipuliuoti nebūtų sudaromos sąlygos darniam interesų derinimui teritorijų planavimo procese.
Siūlome 15 straipsnio 1 dalies 8 punktą išdėstyti taip:
8) Išskiriamos urbanizuotos, urbanizuojamos ir neurbanizuojamos teritorijos (arba nurodomos urbanizuotų teritorijų plėtros kryptys), nustatant prioritetinės plėtros teritorijas nustatomos prioritetinės plėtros teritorijos, ir galimą plėtros mastą, prioritetines ir kitas galimas veiklas.
Projekto 15 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinamas mažmeninės prekybos objektų išdėstymo privalomasis reikalavimas miesto teritorijoje, nurodant didžiausią galimą vieno mažmeninės prekybos objekto bendrą plotą atskirose planuojamos teritorijos dalyse. Toks reikalavimas yra akivaizdžiai diskriminacinis, nepagrįstai ribojantis privačių subjektų ūkinę veiklą, kurios laisvė yra įtvirtinta Konstitucijoje.
Siūlome naikinti 15 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes jis yra diskriminacinis bei nepagrįstai ribojantis konstitucinę privačios asmens iniciatyvos bei ūkinę laisvę.
Projekto 15 straipsnio 1 dalies 11 punkte yra numatyta, jog vienas iš teritorijos naudojimo privalomų reikalavimų yra savivaldybei svarbiems objektams rezervuotinos teritorijos. Pažymėtina, jog Projekte nėra įtvirtinta, kas yra savivaldybei svarbūs objektai.
Siūlome naikinti 15 straipsnio 1 dalies 11 punktą kaip netikslų. Jeigu apsispręstumėte punktą palikti, tuomet siūlome Projekto 2 straipsnyje įtvirtinti savivaldybei svarbių objektų sąvoką.
Projekto 17 straipsnio 6 dalyje įvardijami detaliųjų planų uždaviniai. Vienas iš detaliųjų planų uždavinių turi būti skirtas sukurti palankias sąlygas plėtrai.
Siūlome 17 straipsnio 6 dalį papildyti 8 punktu jį išdėstant taip:
8) Sukurti palankias sąlygas plėtrai.
Projekto 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, jog pramonės ir sandėliavimo objektų ir (ar) inžinerinės infrastruktūros teritorijose nustatomas leistinas žemės sklypų užstatymo intensyvumas ar užstatymo tūrio tankis. Pramonės, sandėliavimo objektų bei inžinerinės infrastruktūros užstatymo intensyvumas dėl veiklos specifikos gali nuolat kisti. Leistinų užstatymo intensyvumo užstatymo tūrio tankio reguliavimas gali būti netikslingas bei neprasmingas bei nepagrįstai apsunkinantis specifinio verslo subjektų galimybes konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Dėl to siūlome atsisakyti minėto reguliavimo.
Siūlome naikinti 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą.
[1] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl valstybės tarnybos“, Valstybės žinios, 2004-12-18, Nr. 181-6708, 2004.12.29, Nr.: 186
[2] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas „Dėl invalidumo (netekto darbingumo) pensijos“, Valstybės žinios, 2009-09-05, Nr. 106-4434; 2009 m. birželio 22 d. nutarimas dėl teritorijų planavimo, Valstybės žinios, 2009-06-25, Nr. 75-3074.
